Mirusių ir įstrigusių pikselių anatomija: kuo skiriasi juodas miręs taškas nuo šviečiančio subpikselio

Šiuolaikinė 4K ar QHD ekrano matrica susideda iš milijonų mikroskopinių taškų. Pavyzdžiui, standartinis 4K (3840×2160) monitorius talpina net 8,29 milijono pikselių, o kiekvienas iš jų turi tris atskirus šviesos filtrus – raudoną (R), žalią (G) ir mėlyną (B) subpikselį. Tai reiškia, kad gamykloje ant plono stiklo sluoksnio turi būti idealiai atspausdinta beveik 25 milijonai nepriklausomų tranzistorių. Nenuostabu, kad net garsiausių gamintojų surinkimo linijose pasitaiko mikroskopinių gamybinių defektų.

Ekrano defektai skirstomi į dvi pagrindines kategorijas: mirusius pikselius (Dead Pixels) ir įstrigusius pikselius (Stuck Pixels). Miręs pikselis yra visiškai sudegęs arba signalo negaunantis tranzistorius. Skystųjų kristalų matricoje (TN, VA, IPS) toks pikselis nesugeba praleisti šviesos ir baltame ar šviesiame fone atrodo kaip amžinai juodas, negyvas taškas. Tuo tarpu įstrigęs pikselis yra kristalas, užstrigęs atviroje būsenoje – jis nuolat šviečia viena ryškia spalva (dažniausiai ryškiai raudona, žalia arba žydra) net ir tada, kai visas likęs ekranas yra juodas.

Norint pastebėti šiuos defektus naujai įsigytame monitoriuje, televizoriuje ar telefone, būtina atlikti pilno ekrano RGBW spalvų ciklą. Perjungiant gryną juodą, baltą, raudoną, žalią ir mėlyną spalvas, jūsų akis akimirksniu pastebės bet kokį fono netolygumą. Prieš pradedant testą, kruopščiai nuvalykite ekrano dulkes mikropluošto šluoste, kad nepatirtumėte beprasmio streso dėl paprastos dulkelės, apsimetusios mirusiu tašku.

Ekrano tolygumas ir šviesos pratekėjimas: kaip atskirti „Backlight Bleed“ nuo normalaus „IPS Glow“

Viena dažniausių vartotojų nusivylimo priežasčių tamsiame kambaryje žiūrint filmus ar žaidžiant tamsius žaidimus – šviesos dėmės ekrano kampuose. Tačiau čia svarbu atskirti fizinį surinkimo broką nuo pačios technologijos optinių dėsnių.

Šviesos pratekėjimas (Backlight Bleed) yra mechaninis gamybos ar transportavimo defektas. Jis atsiranda tuomet, kai ekrano rėmelis (bezel) per stipriai arba netolygiai spaudžia skystųjų kristalų matricą, todėl LED foninio apšvietimo spinduliai prasiskverbia pro kraštus. Šis efektas yra statinis – jei žiūrite į monitorių tiesiai, iš šono, iš viršaus ar atsitraukę toliau, šviečianti gelsva ar balta dėmė prie rėmelio krašto lieka visiškai toje pačioje vietoje ir nekeičia savo formos.

Tuo tarpu IPS švytėjimas (IPS Glow) yra ne brokas, o prigimtinė visų IPS matricų savybė. Dėl horizontalaus skystųjų kristalų išdėstymo šviesa, sklindanti įstrižai į žiūrovo akis iš tolimųjų ekrano kampų, patiria poliarizacijos poslinkį. Skiriamasis IPS Glow bruožas – dinamiškumas: jei pajudinsite galvą ar atsitrauksite nuo monitoriaus per ištiestos rankos atstumą, švytėjimas kampuose pastebimai sumažės arba persikels į kitą pusę. Mūsų stende esantys 0%, 5%, 10% ir 20% pilkos spalvos tolygumo lygiai leidžia objektyviai įvertinti šiuos reiškinius ir aptikti nepageidaujamą „Dirty Screen Effect“ (DSE) dryžavimą.

Judesio neryškumas ir vaiduokliavimas (UFO testas): kodėl 144 Hz ar 240 Hz monitoriui vis dar reikia gero atsako laiko

Daugelis pirkėjų klaidingai mano, kad nusipirkus 144 Hz, 165 Hz ar 240 Hz žaidimų monitorių, vaizdas automatiškai bus krištolo skaidrumo. Tačiau ekrano atnaujinimo dažnis (Hz) nurodo tik tai, kiek kadrų per sekundę monitorius sugeba priimti iš vaizdo plokštės. Judesio ryškumą lemia visai kitas parametras – pikselių atsako laikas (Pixel Response Time, GtG – Grey to Grey).

Jei monitorius atsinaujina 144 kartus per sekundę (naujas kadras kas 6,94 ms), tačiau pikselis iš tamsaus atspalvio į šviesų sugeba persijungti tik per 12 ms, senojo kadro vaizdas nespėja išnykti iki pasirodant naujam. Taip atsiranda vaiduokliavimas (Ghosting) – paskui greitai judančius objektus (pvz., mūsų UFO lėkštę) nusidriekia tamsus arba neryškus uodegos šleifas. Ypač lėtu tamsių tonų atsaku pasižymi pigesnės VA matricos (vadinamasis Dark Smearing efektas).

Gamintojai šią problemą bando spręsti naudodami pikselių greitinimo technologiją (Overdrive), paduodami didesnę įtampą kristalams. Tačiau nustačius per agresyvų Overdrive profilį („Extreme“ arba „Fastest“), atsiranda kita bėda – inverzinis vaiduokliavimas (Inverse Ghosting / Corona). Kristalai persisuka per toli, o paskui judantį objektą atsiranda švytintis baltas vainikas. Pasinaudokite mūsų UFO testu su 3 skirtingais fonais, kad rastumėte idealų monitoriaus nustatymų balansą.

Spalvų gradientai ir laiptavimas: kaip patikrinti, ar ekranas rodo tikrą 8-bit / 10-bit spalvų gylį

Spalvų laiptavimas (Color Banding) yra reiškinys, kai tolygus saulėlydžio dangus ar šešėlis filme suskyla į bjaurias, laiptuotas linijas vietoje švelnaus perėjimo. Tai tiesiogiai priklauso nuo ekrano matricos bitų gylio:

  • 6-bit + FRC: Biudžetiniai ekranai, galintys atvaizduoti tik 262 tūkst. tikrų spalvų, o likusias bando imituoti greitu pikselių mirgėjimu (FRC). Juose gradientų laiptavimas yra labiausiai matomas.
  • Tikras 8-bit: Standartas darbui ir pramogoms – 256 lygiai kiekvienam kanalui, iš viso 16,7 milijono spalvų.
  • 10-bit (8-bit + FRC arba tikras 10-bit): Profesionalūs HDR monitoriai – 1024 lygiai kanale ir virš 1,07 milijardo spalvų, užtikrinantys visiškai tolygų perėjimą be jokių pastebimų laiptelių.

OLED, IPS ar VA matrica: esminiai technologijų skirtumai ir kaip juos ištestuoti patiems

Kiekviena matricos technologija turi savitą inžinerinę filosofiją:

OLED: Tai aukščiausia vaizdo kokybės klasė. Kiekvienas pikselis yra savarankiškas organinis šviesos diodas. Išjungus pikselį, pasiekiama tobula 0 nitų juoda spalva ir begalinis kontrastas. Atsako laikas siekia vos 0,1 ms, todėl judesys yra idealiai aštrus. Pagrindinis trūkumų saugiklis – statinių elementų išdegimo (Burn-in) prevencija.

IPS: Universaliausias pasirinkimas darbui su grafika, nuotraukomis ir kasdieniam naudojimui. Užtikrina plačiausius 178° matymo kampus ir tiksliausią spalvų atkūrimą, tačiau turi ribotą 1000:1 kontrastą ir būdingą IPS Glow.

VA: Geriausias pasirinkimas filmų mėgėjams tamsiame kambaryje dėl gilaus 3000:1–5000:1 kontrasto, tačiau reikalauja atidaus judesio neryškumo testavimo dėl lėtesnio tamsių pikselių persijungimo.

Nuo katodinių vamzdžių „Degauss“ griausmo iki rinkodaros miražų: trumpa ekrano iliuzijų istorija

Kadaise, kai monitoriai svėrė tiek pat, kiek nedidelis špižinis radiatorius, o 1897 m. Karlo Ferdinando Brauno išrastas katodinių spindulių vamzdis (CRT) skleidė švelnų rentgeno spinduliuotės aromatą ir traškėjo nuo statinio krūvio, pasaulis buvo paprastesnis. Jei ekrano spalvas ištikdavo isterija ir kampai pažaliuodavo nuo žemės magnetinio lauko ekvilibristikos, vartotojas triumfaliai nuspausdavo mygtuką „Degauss“. Pasigirsdavo galingas elektromagnetinis trinktelėjimas, stalas sudrebėdavo, vaizdas akimirkai susiraukšlėdavo į chimerišką traukulį ir matrica vėl šviesdavo it nauja. Tuomet niekas neieškojo pavienių subpikselių su didinamuoju stiklu – visi džiaugėsi, jei 60 Hz mirgėjimas nesukeldavo hipnotinio transo iki darbo dienos pabaigos.

Tačiau 1968 m. George H. Heilmeierio RCA laboratorijoje užgimusi skystųjų kristalų (LCD) era atnešė naują technologinį obskurantizmą ir prekybininkų eufemizmais apipintą mitologiją. Šiandien pirkėjas, paklojęs tūkstantį eurų už „360 Hz 0.5 ms eSport Pro“ monitorių, naiviai tikisi telepatinio ryšio su žaidimo serveriu, tačiau realybėje gauna 6-bit matricą su pasiutusiu FRC mirgėjimu ir tokį agresyvų gamyklinį Overdrive perspaudimą, kad kiekviena bėganti NSO lėkštė palieka paskui save švytintį zombio vainiką. Mūsų testavimo stendas yra skirtas būtent šiam rinkodaros miražui išsklaidyti: negailestingas binarinis rentgenas be jokių sentimentų parodo, ar jūsų brangus pirkinys yra inžinerinis šedevras, ar tiesiog gražiai supakuotas kompromisų rinkinys.