Kaip veikia 3 režimų graikų abėcėlės viktorina, 80 SVG katalogas ir izopsefijos skaičiuoklė

Graikų abėcėlės ir mokslo simbolių įrankis sujungia interaktyvią 80 ženklų žinių patikros sistemą, spausdinamą W3C vektorinių kortelių žinyną, A4 kaligrafijos kontūrų generatorių ir Mileto izopsefijos (graikiškosios gematrijos) skaičiuoklę. Kiekvienas ženklas atvaizduojamas atskiroje 800×800 raiškos W3C SVG kortelėje, kurioje pateikiama didžioji ir mažoji raidė, Unicode šešioliktainis kodas, ISO 843 transliteracija, tarptautinės fonetinės abėcėlės (IPA) transkripcija, Mileto skaitinė vertė ir realūs žodžių arba fizikos formulių pavyzdžiai.

  • 1 režimas — Interaktyvi graikų abėcėlės ir simbolių viktorina: Galite spręsti visų 80 ženklų testą arba pasirinkti vieną iš 8 specializuotų kategorijų (klasikines raides Α–Ω, archajinius epigrafinio skaičiavimo ženklus, mokslinius variantus, kirčiuotas tonos ir dialytika balses, politoninius dvelksmus ir priegaides, šiuolaikinius digrafus, skaitmenis ir skyrybą arba matematikos operatorius ir monogramas). Kol nepasirenkate atsakymo, kairėje rodomas paslapties medalionas tik su pačiu ženklu be jokių užuominų. Paspaudus vieną iš keturių vienodo ilgio atsakymo variantų, akimirksniu atsidengia pilna 800×800 SVG kortelė, parodomas išsamus enciklopedinis paaiškinimas, galima išklausyti autentišką graikų kalbos tarimą (el-GR) arba atsidaryti to ženklo A4 kaligrafijos lapą.
  • 2 režimas — Visų 80 graikų raidžių ir simbolių katalogas bei A4 kontūrų generatorius (?mode=catalog): Momentinė paieška leidžia filtruoti visus 80 ženklų pagal patį simbolį, lietuvišką ar graikišką pavadinimą, Unicode kodą (pvz., U+03A9 arba U+2207), izopsefijos skaičių arba mokslinę paskirtį (pvz., Lorenco daugiklis, banginė funkcija, Laplaso operatorius). Paspaudus bet kurią kortelę atsidaro detalus langas su vieno paspaudimo simbolio kopijavimu, garso tarimu, vieno ženklo A4 plakato spausdinimu ir A4 kaligrafijos bei raidžių vedžiojimo lanku, kuriame galima rinktis iš 3 režimų (Kontūrai vedžiojimui, 1 pavyzdys + kontūrai, Pilnos raidės) bei 3 tinklelio tankių (24, 35 arba 54 langeliai A4 lape).
  • 3 režimas — Graikiškas vardo raštininkas ir Mileto izopsefijos skaičiuoklė (?mode=scribe): Įveskite bet kurį vardą, mokslinį terminą ar klasikinį posakį lotyniškomis arba graikiškomis raidėmis. Transliteracijos variklis automatiškai atpažįsta dvigarsius (ph → φ, th → θ, ch → χ, ps → ψ), žodžio gale esančią mažąją sigmą automatiškai paverčia galine forma ς (U+03C2), suskaičiuoja tikslią visų raidžių Mileto izopsefijos sumą, užrašo ją graikiškais skaitmenimis su Dexia Keraia (ʹ) ir Aristeri Keraia (͵) ženklais bei išdėsto kiekvienos raidės 800×800 vektorines korteles.

Nuo finikiečių priebalsinio abžado iki pirmosios tikrosios balsinės abėcėlės (~800 m. pr. Kr. ir 403 m. pr. Kr. Euklido reforma)

Apie 800 m. pr. Kr. graikų pirkliai ir raštininkai, prekiavę rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje (Al-Minos uoste Sirijoje ir Pitekūzų saloje), perėmė 22 ženklų šiaurės vakarų semitų finikiečių abžadą. Finikiečių rašte – kaip ir hebrajų bei arabų – buvo žymimi tik priebalsiai, o balsius skaitytojas atkurdavo iš konteksto. Tačiau indoeuropiečių graikų kalboje balsių kaita žodžių šaknyse ir linksnių galūnėse buvo gyvybiškai būtina prasmei atskirti. Nežinomas graikų reformatorius šią problemą išsprendė genialiu fonologiniu sprendimu – penkis finikiečių gerklinius ir laringalinius priebalsius, kurių graikų kalboje nebuvo, pavertė grynaisiais balsių ženklais:

  • Alef (ʾālep, glotalinė pauzė [ʔ], „jautis“) ➔ Alfa (Α α): Pritaikyta atvirajam balsiui [a] ir ilgajam [aː] žymėti.
  • He (hē, [h], „langas / šūksnis“) ➔ Epsilon (Ε ε): Paversta trumpuoju priešakinės eilės balsiu [e] (vėliau Bizantijoje pavadintu E psilon – „paprastąja E“).
  • Het (ḥēt, faringalinis [ħ], „aptvaras / siena“) ➔ Heta / Eta (Η η): Vakarų graikų tarmėse (ir per etruskus lotynų raidei H) išlaikė priebalsinį dvelksmo garsą [h], o rytinėje Jonijos tarmėje (kurioje pradinis [h] išnyko) tapo ilguoju atviruoju balsiu [ɛː] (Eta).
  • Jod (yōd, palatalinis pusbalsis [j], „ranka / plaštaka“) ➔ Jota (Ι ι): Kadangi pirminis graikų [j] jau buvo virtęs [h] arba ζ, ženklas tapo aukštutinio pakilimo balsiu [i].
  • Ajin (ʿayin, faringalinis [ʕ], „akis“) ➔ Omikron (Ο ο): Paverstas trumpuoju užpakalinės eilės lūpiniu balsiu [o] (O mikron – „mažąja O“).
  • Vav (wāw, abilūpinis [w], „kablys / vinis“) ➔ Digama (Ϝ) ir Ipsilonas (Υ υ): Pasiskolintas du kartus – šeštoje abėcėlės vietoje liko kaip priebalsis Digama (Ϝ = [w], iš kurio kilo lotynų F), o abėcėlės gale po paskutinės 22-osios finikiečių raidės Tau (Τ) buvo pridėtas antrą kartą kaip balsis Ipsilonas (Υ = [u / y]).

Po Ipsilono graikai sukūrė dar keturias savitas papildomas raides: Fi (Φ φ) aspiruotajam priebalsiui [pʰ], Chi (Χ χ) aspiruotajam [kʰ], Psi (Ψ ψ) priebalsių junginiui [ps] ir – pirmiausia Mažosios Azijos Jonijos miestuose – Omegą (Ω ω, „didžiąją O“), gautą praskėtus Omikron (Ο) apačią ir pridėjus dvi kojeles ilgajam balsiui [ɔː] žymėti. 403–402 m. pr. Kr., valdant archontui Euklidui (Archino siūlymu), Atėnai oficialiai pakeitė savo vietinį Atikos raštą 24 raidžių Jonijos (Mileto) abėcėle – taip įsitvirtino kanoninė 24 raidžių seka nuo Alfos iki Omegos.

Kodėl fizika, matematika ir inžinerija kalba graikiškai: standartinės raidės ir techniniai Unicode variantai

Kai Naujųjų laikų matematikai – Fransua Vijetas, Renė Dekartas, Gotfrydas Vilhelmas Leibnicas, Johanas Bernulis, Leonardas Oileris ir Karlas Frydrichas Gausas – išnaudojo 26 lotynų abėcėlės raides kintamiesiems ir koordinatėms žymėti, jie sistemingai priskyrė 24 graikų raides fizikinėms konstantoms, kampams, diferencialiniams operatoriams ir tenzoriams:

  • Tikslios reikšmės tiksliuosiuose moksluose: Mažoji Alfa (α) žymi plokščiuosius kampus, alfa daleles (⁴He²⁺ branduolius) ir smulkiosios struktūros konstantą (α ≈ 1/137,036); Beta (β) – reliatyvistinį greitį v/c ir beta spinduliuotę; Gama (Γ γ) – Oilerio gama funkciją Γ(n) = (n−1)!, Lorenco daugiklį γ ir gama fotonus; Delta (Δ δ) – baigtinį dydžio pokytį (Δx), Kronekerio simbolį (δᵢⱼ) ir Dirako delta funkciją; Lambda (Λ λ) – bangos ilgį (λ = v/f), tikrines reikšmes ir Einšteino kosmologinę konstantą (Λ); Mi (μ) – SI priešdėlį mikro- (10⁻⁶), trinties koeficientą ir miuoną; Pi (Π π) – apskritimo ilgio ir skersmens santykį (π ≈ 3,14159) bei Gauso sandaugos operatorių (∏); Sigma (Σ σ ς) – Oilerio sumavimo ženklą (∑), standartinį nuokrypį (σ) ir mechaninį įtempį; Psi (Ψ ψ) – Šrėdingerio kvantinę banginę funkciją Ψ(r,t); o Omega (Ω ω) – elektrinės varžos vienetą omą, kampinį dažnį (ω = 2πf) ir asimptotinį apatinį rėžį.
  • Kodėl Unicode skiria tekstines raides nuo techninių simbolių variantų (U+03D1..U+03F5 ir U+2126..U+2211): Įprastame grožiniame ar publicistiniame tekste atvira ir uždara tos pačios graikų raidės forma yra tik šrifto dizaino pasirinkimas. Tačiau matematikoje, fizikoje ir TeX/LaTeX rinkimo sistemoje dvi istorinės tos pačios raidės rašybos formos toje pačioje lygtyje dažnai žymi du visiškai skirtingus fizikinius dydžius! Todėl Unicode standartas įtvirtino atskirus techninius kodus: garbanotajai Tetai (ϑ, U+03D1) Jakobio elipsinėms funkcijoms atskirti nuo uždaros θ (U+03B8); tiesiajai Fi (ϕ, U+03D5) bangos fazei ir Gauso skirstiniui atskirti nuo kilpinės φ (U+03C6 – aukso pjūvio 1,618); Omega-Pi (ϖ, U+03D6) perihelio ilgumai žymėti; pjautuviniam Epsilon (ϵ, U+03F5) Levio-Čivitos tenzoriui atskirti nuo ε (U+03B5); bei raguotajam Ipsilonui (ϒ, U+03D2) su užriestu rageliu, kad didysis graikų Ipsilonas (žymintis sunkųjį bb̄ mezoną ir galaktikų masės bei šviesio santykį ϒ = M/L) niekada nebūtų supainiotas su lotynų didžiąja Y. Lygiai taip pat matematiniai operatoriai pokytis / Laplaso operatorius ∆ (U+2206), Nabla ∇ (U+2207, pavadintas pagal graikų arfą νάβλα), sumavimas ∑ (U+2211) ir sandauga ∏ (U+220F) turi atskirus kodus matematikos operatorių bloke.

Mileto izopsefija (graikų skaitmenys), archajinės raidės (ϛ, ϟ, ϡ) ir politoniniai diakritikai

Prieš indų–arabų skaitmenims pasiekiant Europą, senovės graikai naudojo dvi skaičių sistemas: Atėnų akrofoninius skaitmenis (kaltus ant marmurinių duoklės stelų, kur Π = 5 iš pente, Δ = 10 iš deka, Η = 100 iš hekaton, Χ = 1000 iš chilioi ir Μ = 10 000 iš myrioi) bei raidžių Mileto (Jonijos) skaičių sistemą, priskiriančią kiekvienai abėcėlės raidei dešimtainę vertę. Šis žodžių ir vardų skaitinės vertės skaičiavimas graikiškai vadinamas izopsefija (ἰσοψηφία – pažodžiui „lygus akmenukų skaičius“, iš psēphos – skaičiavimo akmenuko).

Kad dešimtainė sistema galėtų užrašyti visus devynis vienetus (1–9), devynias dešimtis (10–90) ir devynis šimtus (100–900), jai būtini 3 × 9 = 27 ženklai. Kadangi klasikinėje graikų abėcėlėje buvo tik 24 raidės, graikų matematikai išsaugojo tris iš gyvosios rašybos išnykusias archajines raides būtent jų istorinėse abėcėlės vietose: Digamą / Stigmą (Ϝ / ϛ = 6) tarp Epsilon (5) ir Dzetos (7); Kopą (Ϙ / ϟ = 90) tarp Pi (80) ir Ro (100); bei Sampi (Ϡ / ϡ = 900) po Omegos (800). Dešinysis viršutinis ragelis Dexia Keraia (ʹ, U+0374) rašomas raidžių grupės gale skaičiams nuo 1 iki 999 pažymėti (pvz., ΚΔʹ = 24, ΡΝΓʹ = 153), o apatinis kairysis brūkšnelis Aristeri Keraia (͵, U+0375) padaugina raidės vertę iš 1 000 (pvz., ͵ΒΚΣΤʹ = 2026).

Apie 200 m. pr. Kr. Aleksandrijos bibliotekos vadovas Aristofanas Bizantietis sukūrė politoninę diakritikų sistemą klasikiniam tarimui ir muzikiniam kirčiui išsaugoti: švelnųjį dvelksmą (psili, ἀ) balsei be aspiracijos, šiurkštųjį dvelksmą (daseia, ἁ = [ha] ir ῥ = [r̥]) – paaiškinantį, kodėl graikiški skoliniai su šiurkščiuoju dvelksmu tarptautiniuose žodžiuose pradedami h- (harmonija, istorija/history, horizontas, hipotezė, ritmas/rhythm) – bei tris melodines priegaides (aštriąją oxeia ά, sunkiąją vareia ὰ ir riestinę perispomeni ᾶ). 1982 m. Graikija oficialiai įvedė supaprastintą monotoninę rašybą, kurioje liko tik vienas kirčio ženklas (tonos) ir dvibalsių skyriklis (dialytika ϊ, ϋ).