Turkų abėcėlės, de-asciifier ir stogelio (Â, Î, Û) keitiklis

1928 m. Atatiurko kalbos ir rašto reforma: kaip gimė modernioji turkų abėcėlė

1928 m. lapkričio 1 d. Turkijos Didžioji Nacionalinė Asamblėja priėmė Įstatymą Nr. 1353 (Türk Harflerinin Kabul ve Tatbiki Hakkında Kanun), kuriuo įvykdyta viena sparčiausių ir drąsiausių rašto reformų pasaulio istorijoje. Vadovaujant Mustafai Kemaliui Atatiurkui, jauna Turkijos Respublika vos per tris mėnesius atsisakė beveik tūkstantmetį naudoto arabų-persų osmanų rašto ir įvedė pritaikytą, fonetiškai nepriekaištingą lotynišką abėcėlę, sudarytą iš 29 oficialių raidžių.

Senasis osmanų raštas kėlė didžiulių sunkumų turkų kalbai. Semitų kalbų arabų rašmenys sukurti priebalsių šaknims fiksuoti, o balsius žymi menkai. Tuo tarpu tiurkų kalbų šeimai priklausanti turkų kalba pasižymi net aštuoniais balsiais ir griežta balsių harmonija. Osmanų rašte ta pati raidžių kombinacija galėjo reikšti keletą visiškai skirtingų žodžių, todėl skaitytojas turėdavo atspėti prasmę iš konteksto, o šalies raštingumas nesiekė 10 procentų. Atatiurko 29 raidžių fonetinė sistema („viena raidė – vienas garsas“) lėmė staigų visuotinio raštingumo šuolį.

Garsioji „Turkų I problema“ informacinėse technologijose: I/ı prieš İ/i

Daugumoje Europos kalbų didžioji I turi mažąją taškuotąją i. Turkų kalboje taško buvimas ar nebuvimas yra lemiamas foneminis skirtumas, skiriantis dvi visiškai savarankiškas raides ir garsus:

• Netaškuotoji I / ı (užpakalinės eilės nesulūpintas balsis [ɯ]): Didžioji raidė yra I, o mažoji – ı (Alt+0305, Unicode U+0131). Pavyzdžiai: ışık (šviesa), ırmak (upė), balık (žuvis).
• Taškuotoji İ / i (priešakinės eilės nesulūpintas balsis [i]): Didžioji raidė privalo turėti tašką – İ (Alt+0304, Unicode U+0130), o mažoji – i. Pavyzdžiai: insan (žmogus), İstanbul (Stambulas), iyi (geras).

Programinės įrangos kūrime šis ypatumas pasauliniu mastu žinomas kaip Turkish I Problem. Įprastos programavimo funkcijų bibliotekos (pvz., JavaScript ar Java toUpperCase()) turkų kalbos aplinkoje anglišką žodį "file" paverčia į "FİLE" su taškuota didžiąja İ, o tai sulaužo SQL užklausas, failų kelius ir URL nuorodas. Mūsų keitiklis atlieka transformacijas su specialia Unicode lokalės apsauga.

Yumuşak Ge (Ğ ğ): raidė, kuria niekada neprasideda joks žodis

Devintoji turkų abėcėlės raidė – Ğ (yumuşak ge / minkštoji g) – yra viena unikaliausių pasaulyje: ja niekada neprasideda joks turkiškas žodis. Žodyne nerasite nė vieno žodžio, prasidedančio šia raide.

Istoriškai kilusi iš senosios tiurkų gomurinės trinties [ɣ], šiuolaikinėje Stambulo bendrinėje kalboje yumuşak ge tariama ne kaip savarankiškas priebalsis, o atlieka balsio ilginimo arba pereinamojo garso funkciją:

• Po užpakalinių balsių (a, ı, o, u): pailgina ankstesnį balsį. Pvz., dağ (kalnas) tariamas [daː], ağaç (medis) – [aːtʃ], yağmur (lietus) – [jaːmuɾ].
• Tarp priešakinių balsių (e, i): sukuria švelnų gomurinį slydimą, panašų į lietuvių „j“: öğle (pietūs) skamba kaip [øjle], değil (ne / nėra) – kaip [dejil].

Stogelio mitas: ar Turkų kalbos institutas panaikino cirkumfleksą (Â, Î, Û)?

Paplitęs klaidingas gandas teigia, kad Türk Dil Kurumu (TDK) esą „panaikino stogelį“ (düzeltme işareti). TDK ne kartą oficialiai patvirtino, kad stogelis virš balsių Â, Î ir Û išlieka privalomas, nes jo praleidimas sukelia kurioziškas ir net pavojingas prasmines katastrofas:

• kâr (finansinis pelnas) vs. kar (sniegas): Parašius şirket bu yıl kar etti, sakinys pažodžiui reiškia, kad įmonė pagamino sniego, o ne uždirbo pelno.
• hâlâ (vis dar / visgi) vs. hala (teta – tėvo sesuo): Sakinys O hala gelmedi klaidina: ar „jis vis dar neatėjo“, ar „teta neatėjo“.
• âdet (paprotys, tradicija arba menstruacijos) vs. adet (vienetų skaičius): 3 adet (3 vienetai) ir kadim âdet (senas paprotys).
• kâtil (žudikas) vs. katil (liepiamoji nuosaka: dalyvauk!): Kâtil zanlısı (įtariamas žudikas) vs. yarışmaya katıl (prisijunk prie varžybų).
• resmî (oficialus) vs. resmi (paveikslą): Cirkumfleksas ant i veikia kaip priklausomybės priesaga (nispet eki), paverčianti daiktavardį būdvardžiu (resmî gazete = oficialus leidinys).

Büyük Ünlü Uyumu: turkų kalbos melodinis skambesys

Turkų kalba yra agliutinacinė (priesaginė), o jos žodžių daryba grindžiama griežta Didžiąja balsių harmonija (Büyük Ünlü Uyumu). Pagal šią taisyklę žodžio šaknies ir visų prie jos jungiamų galūnių balsiai privalo derėti pagal liežuvio padėtį:

• Storieji balsiai (Kalın ünlüler): a, ı, o, u. Prie jų jungiasi tik storosios priesagos: araba-lar-da (automobiliuose), kapı-da (prie durų).
• Plonieji balsiai (İnce ünlüler): e, i, ö, ü. Prie jų jungiasi tik plonosios priesagos: ev-ler-de (namuose), göz-lük-çü (optikas).

Jei žodyje maišosi storieji ir plonieji balsiai (pvz., kitap, kalem, tiyatro), kalbininkai iškart nustato, kad tai yra skolinys iš arabų, persų ar prancūzų kalbų. Mūsų įrankio 2-asis tabas analizuoja bet kurį įvestą žodį realiuoju laiku, suskirsto jį skiemenimis ir patikrina balsių harmoniją.