Dantiraščio ženklų katalogas: Karaliai, valdžia ir teisė (45 ženkl.)

Tai sudėtinė ideograma (ligatūra), sudaryta sujungus du ženklus: LU₂ („žmogus“) ir GAL („didis“), kas šumerų kalba pažodžiui reiškia „Didis žmogus“, o akadiškai buvo skaitoma „šarru“ (karalius). Vėlyvojoje Asirijos ir Babilono rašto formoje kairėje pusėje esantys pleištai vizualiai primena karališkąją karūną. Šis ženklas nuolat sutinkamas ant valdovų cilindrinių antspaudų, pergalių stelų, riboženklių (kudurru) bei garsiajame Hamurapio teisyne.

Vienas dažniausiai sutinkamų ženklų visame Šumero ir Akado dantiraščio pavelde: GAL (akadiškai „rabû“) reiškia „didis“, „didelis“ arba „vyriausiasis“, taip pat žymi fonetinį skiemenį „gal“. Administraciniuose, kariniuose ir šventyklų dokumentuose jis buvo pridedamas prie pareigybių, norint nurodyti aukščiausią rangą, pavyzdžiui, GAL.DUB.SAR („Vyriausiasis raštininkas“) arba UŠUMGAL („Didysis drakonas / valdovas“). Dėl simetriškų horizontalių ir vertikalių pleištų tai vienas gražiausių klasikinės dantiraščio kaligrafijos pavyzdžių.

Šumerų kalboje skaitomas „men“, o akadiškai – „agû“, šis ženklas žymi šventąją karališkąją karūną, diademą arba raguotą dievų tiarą. Ūro ir Nipūro miestų karūnavimo himnuose „men-kù“ („tyroji karūna“) buvo viena iš pagrindinių valdžios regalijų, kurią teisėtam valdovui tiesiogiai suteikdavo aukščiausieji dievai An ir Enlilis kaip suverenios valdžios simbolį.

Sudarytas sudvigubinus kilmingojo kunigaikščio ženklą NUN vieną virš kito, simbolis NIR (akadiškai „etellu“) reiškia „aukščiausiąjį valdovą“, „suvereną“, o sudėtiniuose junginiuose („nir-ĝál“) – „pasitikėti“ arba „turėti autoritetą“. Prieš jį parašius akmens determinatyvą NA₄, šis ženklas žymėjo brangų dryžuotąjį agatą arba oniksą („hulālu“), gabentą iš Meluchos ir Elamo karališkiems papuošalams. Rašyklėje jis atitinka fonetinį skiemenį „nir“.

Vienas svarbiausių Mesopotamijos teisės ir diplomatijos ženklų: skaitomas kaip DI (akadiškai „dīnu“), jis reiškia „teismo sprendimą“, „bylą“ arba „nuosprendį“ – būtent iš jo sudarytas terminas „di-ku₅“ („teisėjas“) garsiajame Hamurapio teisyne. Skaitomas kaip SILIM (akadiškai „šulmu“, giminiškas hebrajų „šalom“ ir arabų „salam“), jis reiškia „taiką“, „sveikatą“, „gerovę“ ir pradeda beveik kiekvieno Babilono laiško pasveikinimą. Fonetiškai žymi skiemenį „di“ (arba „de“).

Kilęs iš medžio šakos su lapeliais arba apeiginės lazdos piktogramos, šis ženklas Mesopotamijoje simbolizavo vykdomąją valdžią. Skaitomas kaip GIDRU (akadiškai „haṭṭu“), jis reiškia teisingumo karališkąjį skeptrą, dievų įteiktą valdovui; skaitomas kaip UGULA (akadiškai „aklu“), ūkio ir kariuomenės lentelėse reiškia „prievaizdą“, „brigadininką“ arba „vadą“; o skaitomas kaip PA, reiškia „medžio šaką“, „sparną“ ir žymi fonetinį skiemenį „pa“.

Vaizduojantis puošnią laiptuotą pakylą arba baldakimu dengtą nišą, ženklas BARA₂ (akadiškai „parakku“) žymėjo paaukštintą sosto pakylą vidinėje Mesopotamijos šventyklos celėje, ant kurios stovėdavo dievybės statula arba sėdėdavo pateptasis karalius. Perkeltine prasme „bara₂“ taip pat reiškė patį „valdovą“ ar „monarchą“. Babilono kalendoriuje pirmasis Naujųjų metų pavasario mėnuo (Nisanu) buvo užrašomas ITI.BARA₂.ZAG.GAR („Šventovės sosto užėmimo mėnuo“).

Skaitomas kaip ŠUL (akadiškai „eṭlu“), šis ženklas apibūdina jėgų žydėjime esantį vyrą – „didvyrį“, „narsų karį“ arba „kilnų jaunuolį“. Būtent iš jo sudarytas garsiojo Ūro karaliaus Šulgio – didžiojo šumerų literatūros, muzikos ir mokyklų globėjo – vardas bei saulės dievo Utu epitetas („jaunasis didvyris Utu“). Skaitomas kaip DUN (akadiškai „herû“), jis reiškia „kasti drėkinimo kanalą“, o fonetiškai žymi skiemenis „šul“ ir „dun“.

Vienas kilniausių ženklų Mesopotamijos istorijoje: kilęs iš archajiškos Uruko laikotarpio apeiginio sosto piktogramos, EN (akadiškai „bēlu“ – „viešpats / valdovas“ ir „ēnu“ – „vyriausiasis žynys“) buvo ankstyvųjų Uruko valdovų bei Ūro Mėnulio dievo vyriausiųjų žynių titulas – jį nešiojo ir garsioji Sargono duktė Enheduana, pirmasis pasaulio istorijoje vardu žinomas literatūros autorius. Šiuo ženklu prasideda didžiųjų dievų Enlilio („Vėjo viešpaties“) ir Enkio vardai, o rašyklėje jis žymi skiemenį „en“.

Sudarytas iš dviejų įstrižų pleištų, primenančių palinkusią figūrą ar lenktą lazdą, ženklas GAM (ir GUR₂, akadiškai „kanāšu“) reiškia „pagarbiai nusilenkti“ dievybei ar karaliui arba „palenkti priešus po kojomis“. Skaitomas kaip ZUBI (akadiškai „gamlu“), jis žymi šventąjį lenktą dievų skeptrą bei Vežėjo žvaigždyną (MUL.GAM). Babilono astronomijos ir matematikos lentelėse šis ženklas taip pat naudotas kaip skyriklis bei skiemuo „gam / kam₂“.

Iškilmingas karališkas ženklas GAŠAN yra šumerų liturginės ir poezijos tarmės („Emesal“) atitikmuo ženklui NIN, reiškiantis „Valdovę“, „Karalienę“ arba „Viešpatę“ (akadiškai „bēltu“ ir „šarratu“). Šventyklų giesmėse, raudose bei meilės himnuose didžiosios deivės Inana, Ninhursag ir Ninlilė buvo šlovinamos titulais „Gašan-an-na“ („Dangaus karalienė“) bei „Gašan-mah“ („Aukščiausioji valdovė“).

Vienas svarbiausių karališkųjų įrašų ženklų: skaitomas kaip KALAG arba DAN (akad. dannu), jis reiškia „galingas, tvirtas, stiprus“ (pvz., titule LUGAL KALAG.GA – „galingasis karalius“); skaitomas kaip KAL – „brangus, vertingas“; kaip GURUŠ – „darbingas jaunuolis“. Su dievo determinatyvu (dLAMMA, akad. lamassu) jis žymi garsiąją sparnuotąją dvasią sargę Lamassu, saugojusią rūmų vartus.

Vienas iškilmingiausių šumerų karališkosios ir religinės literatūros būdvardžių, ženklas MAH (akad. ṣīru, rabû) reiškia „didis, kilnus, išaukštintas, didingas, aukščiausias“. Jis sutinkamas deivės motinos varde Ninmah („Išaukštintoji valdovė“), šventyklų pavadinimuose E-mah („Kilnusis namas“) bei mitinių būtybių varduose, pvz., MUŠ.MAH („Didžioji gyvatė / drakonas“).

Reiškiantis „princą, kunigaikštį, kilmingąjį arba didį valdovą“ (akad. rubû), ženklas NUN yra neatsiejamai susijęs su išminties ir požeminių gėlųjų vandenų (Abzu) dievu Enkiu (Ea). Su vietovės determinatyvu (NUN.KI) šis ženklas žymi Eridu – patį seniausią Šumero tradicijos miestą, kuriame stovėjo Enkio šventykla E-abzu ir gimė Mesopotamijos civilizacija.

Kertinis Mesopotamijos buhalterijos ir matematikos ženklas: skaitomas kaip ŠID (akad. manû, minûtu; NÍG.ŠID = nikkassu), jis reiškia „skaičiuoti, atlikti skaičiavimus, suvesti finansines ataskaitas arba rečituoti užkalbėjimą“. Skaitomas kaip SANGA (akad. šangû), jis įvardija vyriausiąjį šventyklos administratorių, o skaitomas kaip LAG (akad. kirbānu) – molio grumstą.

Kilęs iš žemę gaubiančio skliauto piktogramos, ženklas ŠU₂ (akad. katāmu, erēbu) reiškia „uždengti, apgaubti, pritemti arba nusileisti (saulei ir šviesuliams)“ – todėl žymi saulėlydį bei vakarų kryptį. Kadangi dangaus skliautas apgaubia visą pasaulį, Asirijos ir Babilonijos imperijų tituluose ŠU₂ tapo lakoniška logograma žodžiui kiššatu („visata“) užrašyti: LUGAL ŠU₂ (šar kiššati – „Visatos karalius“).

Žymintis kuodą, plaukų sruogą ar datulinės palmės viršūnę (akad. qimmatu), o su žuvies determinatyvu (SUHUR.KU₆, akad. purādu) – didįjį Eufrato ir Tigro upių karpį (ūsorių). Sujungtas su ožio ženklu MAŠ₂, junginys SUHUR.MAŠ₂.KU₆ (akad. suhurmāšu) įvardija mitinę išminties dievo Enkio „ožkažuvę“ – tiesioginį šiuolaikinio Ožiaragio (Capricornus) zodiako žvaigždyno prototipą.

Kilęs iš sosto ar kėdės piktogramos KU su vidiniais brūkšniais, skaitomas kaip TUŠ arba DUR₂ (akad. ašābu, šubtu), šis ženklas reiškia „sėdėti soste, gyventi, įsikurti“ bei „buveinę, sostą, pagrindą“. Su medžio determinatyvu (GIŠ.DUR₂) jis taip pat įvardija medinę lentą ar suolą.

Skaitomas kaip MES (akad. eṭlu, māru), šis ženklas reiškia „kilnų jaunuolį, didvyrį, karališkąjį sūnų“ – jis įamžintas garsiuose Ankstyvosios dinastijos Ūro karališkojo kapinyno valdovų varduose Meskalamdugas („Gerosios šalies didvyris“) ir Mesanepada („Dievo Ano išrinktasis didvyris“). Su medžio determinatyvu (GIŠ.MES, akad. mēsu) jis įvardija šventąjį kietmedį, mituose vadinamą „dievų kūnu“, o fonetiškai žymi skiemenis „mes“ ir „miš“.

Sudarytas sujungus moters ženklą MUNUS (𒊩) ir karališkojo apsiausto ženklą TUG₂ (𒌆), ženklas NIN (taip pat skaitomas EREŠ, akad. bēltu, šarratu) yra kilniausias šumerų titulas, reiškiantis „Karalienę, Valdovę, Ponią“. Juo prasideda dešimčių garsiausių Mesopotamijos dievybių vardai: Ninlilė („Vėjo valdovė“), Ninhursag („Kalnų valdovė“), Ninkasi („Alaus valdovė“), Ereškigalė („Didžiojo požemio karalienė“) bei dievas Ninurta.

Dantiraščio ženklas TAR arba KUD (Borger MZL 19, U+122FB), kilęs iš liniją perpjaunančio ašmens piktogramos. Logografiškai reiškia „pjauti“, „atskirti“, „priimti teismo sprendimą“ arba „lemti likimą“ (šumerų kud, tar; akadų parāsu, nakāsu), ypač junginyje nam-tar („nulemti likimą“), taip pat skaitomas sila („gatvė“ arba tūrio matas).

Dantiraščio ženklas URI₃ / ŠEŠ (Borger MZL 535, U+12336), kilęs iš šventosios šventyklos vėliavos stulpo piktogramos. Reiškia „vėliavą, emblemą“ (urin; akadų urinnu), „saugoti, ginti“ (uru₃; akadų naṣāru), „brolį“ (šeš; akadų aḫu) ir įeina į Ūro miesto (Urim₂/₅) užrašymą.

Dantiraščio ženklas NUN-tenû (Borger MZL 144, U+12269) – pasviroji (tenû) kunigaikščio ženklo NUN grafinė atmaina, sutinkama babiloniečių leksinėse lentelėse ir sudėtinėse ideogramose.

Dantiraščio ženklas SAG-gunû, skaitomas DUL₃ (Borger MZL 228, U+122A8), sudarytas galvos ženklą SAG papildžius gunû brūkšniais. Reiškia „apsauginę paunksmę, stogą, dieviškąją globą“ (šumerų dul₃, an-dul₃; akadų ṣulūlu, andullu) ir dažnai sutinkamas asmenvardžiuose.

Dantiraščio ženklas DUN₃-gunû, skaitomas ALAM arba ALAN (Borger MZL 359, U+12086). Tai pagrindinė šumerų „statulos, skulptūrinio atvaizdo, paminklo ar kūno pavidalo“ logograma (šumerų alan, alam; akadų ṣalmu, lānu), nuolat sutinkama valdovo Gudėjos statulų ir karališkųjų stelų įrašuose.

Dantiraščio ženklas LUGAL-šešig (U+1221A), sudarytas karaliaus logogramą LUGAL papildžius šešig pleištais ir Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose žymintis aukščiausiąją karališkąją valdžią bei suvereną.

Dantiraščio ženklas MUŠ₃-gunû, skaitomas SUḪ (Borger MZL 160, U+1223D), sudarytas deivės Inanos emblemos ženklą MUŠ₃ papildžius gunû brūkšniais. Reiškia „brangakmeniais puoštą diademą, vainiką, papuošalą“ (šumerų suḫ; akadų tiqnu) bei veiksmažodį „išrinkti, atrinkti geriausią“ (akadų nasāqu).

Svarbus dantiraščio ženklas DUN₃-gunû-gunû, skaitomas MIR, AGA₃ arba NIMGIR (Borger MZL 546, U+12087). Skaitomas aga₃/mir reiškia „karališkąją karūną, tiarą“ (akadų agû); mir – „šiaurės vėją, audrą, įniršį“ (akadų meḫû, ištānu, uzzu); nimgir – „miesto šauklį, глаšatajų“ (akadų nāgiru); taip pat perteikia skiemenį mir.

Dantiraščio ženklas EN crossing EN (U+1209B) – simetrinė sudėtinė ideograma iš dviejų susikertančių EN („viešpats, vyriausiasis žynys“) ženklų babiloniečių moksliniuose žodynuose.

Dantiraščio ženklas EN opposing EN (U+1209C), vaizduojantis du veidrodine simetrija vienas į kitą atgręžtus EN („viešpats“) ženklus babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GU₂×NUN (Borger MZL 190, U+1211B), jungiantis kaklo ir upės kranto ženklą GU₂ su NUN („didis, kunigaikštiškas“) babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

KA×TAR (𒆆) sujungia KA („burna, žodis“) su viduje įrašytu TAR („pjauti, nuspręsti, teisti“) ženklu. Glaudžiai susijęs su šumerų junginiu `ka-tar` („šlovinimas, gyrimas“, akadų `dalīlu`) bei žodiniais teismo sprendimais, jis žymi lemiamą ištarmę arba iškilmingą šlovinimą.

LAGAB×EN (𒇃) įrašo ženklą EN („viešpats, vyriausiasis žynys ar žynė“) į aptvaro LAGAB vidų. Babilonijos leksiniuose sąrašuose jis žymi sienomis apjuostą valdovo arba `en` žynio šventąją rezidenciją.

LUGAL OVER LUGAL (𒈘) yra vertikaliai sudvigubinta ženklo LUGAL („karalius“) forma. Išreikšdamas daugiskaitą ir visumą (`lugal-lugal`, akadų `šarrānu`), šis ženklas reiškia „visus karalius, šalių valdovus“ arba aukščiausiąją „karalių karaliaus“ valdžią.

LUGAL OPPOSING LUGAL (𒈙) pastato du LUGAL („karalius“) ženklus vieną priešais kitą. Mesopotamijos leksinėse ir pranašysčių tradicijose jis vaizduoja du valdovus, susidūrusius kare arba susitikusius kaip lygiaverčiai monarchai (`šarru mehri šarri`) derybose.

NUN CROSSING NUN (𒉫) yra simetriškas sudėtinis glifas, sudarytas iš dviejų susikertančių NUN („kunigaikštis, didikas, viešpats“) ženklų. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi besivaržančius kunigaikščius, didikų tarybą (`rubû`) arba kryžminį architektūrinį motyvą.

SAG×NUN (𒊞, leksiniuose sąrašuose skaitomas `dilib₃`) sujungia SAG („galva, pirmasis“) su viduje įrašytu NUN („kunigaikštis, didikas“) ženklu. Jis žymi kilmingą galvą, ilgas garbanotų plaukų sruogas (`ugu-dilib`) arba aukščiausiąjį vadą (`sag-nun`).

UR₂×NUN (𒌰) sujungia UR₂ („šaknis, pamatas, keliai, prieglobstis“; akadų `išdu`, `sūnu`) su NUN („kunigaikštis, kilmingas“) ženklu. Šumerų himnų ir leksiniuose kontekstuose jis reiškia tvirtą karališką pamatą, kilmingą giminės šaknį arba dievišką prieglobstį.

KA×PA (𒎄) įrėmina PA („skeptras, prižiūrėtojas, valdžia“) ženklo KA („burna, žodis, įsakymas“) viduje. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis reiškia valdingą žodinį įsakymą, prižiūrėtojo nurodymą arba oficialų potvarkį.

SUH (𒎍, struktūriškai MUŠ₃×ZA – „deivės Inanos raištis + brangakmenis“) yra šumerų logograma, reiškianti „brangakmenių vainiką, diademą, karolių vėrinį ar karališką papuošalą“ (akadų `tiqnu`, `erimmatu`), taip pat veiksmažodį „išrinkti, atrinkti“ (`suh`).

EZEN×IGI-gunû (𒂫) – klasikinis grafinis UBARA (akadų kidinnu, kidinnūtu) variantas, sudarytas į EZEN (𒂦) įrašius IGI-gunû (𒅇 / SIG₇, spinduliuojanti budri akis). Jis reiškia „dieviškąją globą“, „šventovės neliečiamybę“ arba privilegijuotą teisinį statusą, suteikiamą šventųjų miestų piliečiams bei karaliaus globojamiems svečiams.

AB₂×ME.EN (𒀙) į raguotos karvės galvos rėmą AB₂ (𒀖) įterpia du ženklus ME (𒈨, dieviškoji galia) ir EN (𒂗, valdovas), kurie kartu sudaro žodį MEN (karūna). Šumerų ir akadų leksiniuose sąrašuose jis veikia kaip puošnus MEN (karūnos ar tiaros) variantas bei deivių motinų, garbintų kaip karūnuotoji dangaus karvė, epitetas.

LAGAB×ME.EN (𒇙) apskrito žiedo ženklo LAGAB (𒇉) viduje talpina du ženklus ME (𒈨) ir EN (𒂗), kurie kartu sudaro žodį MEN (karūna). Babilono leksiniuose sąrašuose (Ea I) jis vaizduoja apskritą karališkąją galvos juostą, diademą arba žiedo formos karūną – aukščiausios valdžios simbolį.

LU₂×ME.EN (𒈋) sujungia žmogaus ideogramą LU₂ (𒇽, asmuo) su ME.EN (𒈨𒂗, men, karališkoji karūna arba kulto tiara). Mesopotamijos leksinėje serijoje Lu jis žymi karūnuotą monarchą, šventą men galvos apdangalą dėvintį vyriausiąjį žynį arba karūnos nešiotoją.

U/U PA/PA GAR/GAR (𒌎) sujungia vertikalias U (𒌋, dešimt arba viešpats), PA (𒉺, lazda, skeptras arba prižiūrėtojas, ugula) ir GAR (𒃻, duonos davinys) ženklų poras. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose ši išplėsta U.PA.GAR forma žymi aukštą administracinį rangą bei vyriausiųjų prižiūrėtojų aprūpinimą.