Dantiraščio ženklų katalogas: Žmonės, šeima ir profesijos (64 ženkl.)

Kildinamas iš paprasto geometrinio trikampio pirmosiose 3200 m. pr. Kr. protodantiraščio lentelėse, ženklas MUNUS (klasikinėje asiriologijoje dar žymimas SAL arba MI₂, o akadiškai skaitomas „sinništu“) reiškia moterį arba moteriškąją lytį. Raštininkai jį naudojo ir kaip savarankišką žodį, ir kaip nebylų determinatyvą prieš moterų vardus, karalienių, žynių (pavyzdžiui, Enheduanos) bei moteriškų profesijų pavadinimus. Sujungus jį su ženklu NIN, buvo užrašomas titulas „viešpatė“ arba „karalienė“.

Šumerų šeimos ir visuomenės žodyne AD (dažnai sudvigubintas kaip „ad-da“, akadiškai „abu“) yra pagrindinis žodis „tėvui“, „protėviui“ bei „garbingam seniūnui“ įvardyti. Junginyje „ad-gi₄-gi₄“ (akadiškai „māliku“) jis žymėjo karališkąjį patarėją arba išminčių tarybos narį, o vienas pats „ad“ (akadiškai „rigmu“) reiškė ir skardų balsą ar griaustinio dundesį. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas uždariesiems skiemenims „ad“, „at“ ir „aṭ“.

Šumerų giminystės terminijoje DAM reiškia teisėtą sutuoktinį (tiek vyrą, tiek moterį) ir į akadų kalbą verčiamas kaip „aššatu“ („žmona“) arba „mutu“ („vyras“). Šis ženklas nuolat sutinkamas Mesopotamijos šeimos teisėje – Ūr-Namu ir Hamurapio teisynuose, reglamentuojančiuose vedybų sutartis, kraitį bei paveldėjimą. Sujungtas su GAR, jis sudaro žodį DAM.GAR₃ (akadiškai „tamkāru“) – tolimųjų kraštų pirklį, o fonetiškai žymi skiemenis „dam“ ir „tam“.

Skaitomas kaip veiksmažodis DIM₂ (akadiškai „banû“), šis ženklas reiškia „nulipdyti iš molio“, „sukurti“, „pastatyti“ – būtent jis naudojamas pasaulio sukūrimo mituose, kur dievas Enkis ir deivė Ninhursag iš Apsu molio nulipdo pirmuosius žmones. Skaitomas kaip gramatinė palyginimo priesaga „-gim“ (akadiškai „kīma“), jis reiškia „kaip / lyg“ visuose šumerų palyginimuose bei patarlėse (pvz., „utu-gim“ – „švytintis lyg saulė“) ir fonetiškai žymi skiemenis „gim“, „kim“ bei „dim₂“.

Veikiantis ir kaip pagrindinis VC fonetinis ženklas skiemenims „ir“ bei „er“, ir kaip logograma, IR žymi kvapą, aromatą arba prakaitą (akad. erīšu, zu'tu). Karališkųjų antspaudų įrašuose bei teisiniuose dokumentuose jis taip pat vartojamas kaip ARAD / URDU (akad. wardu) atitikmuo, reiškiantis valdinį, tarną ar dievybės tarnautoją.

Kilęs iš visu ūgiu stovinčio žmogaus silueto piktogramos, ženklas LU₂ (akad. awīlu / amīlu) yra pamatinis šumerų žodis, reiškiantis „žmogų, vyrą, asmenį arba pilnateisį laisvąjį pilietį“ (garsus iš Hamurapio teisyno įstatymų pradžios: šumma awīlum – „Jei pilietis...“). Rašomas prieš daiktavardžius kaip netariamas determinatyvas, jis žymi visas žmonių profesijas, pareigybes ir tautybes.

Vaizduojantis bronzinį kaltą arba lankinį grąžtą medienai apdoroti, ženklas NAGAR (į akadų kalbą perimtas kaip naggāru, o iš ten patekęs į aramėjų ir arabų žodį najjār) yra vienas seniausių pasaulyje iki šiol išlikusių profesijų pavadinimų, reiškiantis dailidę, stalių, kovos vežimų ir baldų meistrą.

Sudarytas vos iš dviejų susikertančių įstrižų pleištų, šis lakoniškas ženklas turi dvi priešingas prasmių grupes: skaitomas kaip PAP arba PA₄ (akad. ahu, naṣāru, napharu), jis reiškia „vyresnįjį brolį, lyderį, saugoti“ (garsus karaliaus Nabuchodonosaro varde dAG-NÍG.DU-PAP) bei „iš viso (suma)“ apskaitoje. Skaitomas kaip KUR₂ (akad. nakru), jis reiškia „kitoks, pakeistas, svetimas arba priešas“.

Kilęs iš aukšto apeiginio stulpo su vėliava ar emblema piktogramos (šum. uri₃, akad. urigallu), saugojusio Mėnulio dievo Nanos šventyklos įėjimą – todėl šis ženklas įeina į karališkojo Ūro miesto vardą (URI₃.UNUG.KI) ir reiškia veiksmažodį „saugoti, ginti“ (akad. naṣāru). Skaitomas kaip ŠEŠ (akad. ahu), jis yra visuotinis šumerų žodis „broliui“ įvardyti.

Kilęs iš kiaulės arba pelkių šerno galvos piktogramos, skaitomas kaip ŠAH₂ (akad. šahû), šis ženklas yra pagrindinė naminės kiaulės ir šerno logograma. Skaitomas kaip ŠUBUR, jis įvardija šiaurės Mesopotamijos Subartu kraštą, tarnų luomą bei įeina į ištikimosios deivės Inanos vizirės ir pasiuntinės Ninšubur (dNIN.ŠUBUR) vardą.

Vienas pačių svarbiausių dantiraščio ženklų: skaitomas kaip DUMU (akad. māru), jis reiškia „sūnų, vaiką, įpėdinį arba miesto / gildijos narį“ (DUMU.MUNUS = mārtu – „duktė“; DUMU.E₂.DUB.BA.A – „lentelių namų sūnus“, t. y. mokytas raštininkas). Skaitomas kaip TUR (akad. ṣehru), jis yra pagrindinis būdvardis ir veiksmažodis „mažas, jaunas, sumažėti“.

Skaitomas kaip KALAM (akad. mātu), šis ženklas reiškia „Šalį, Tėvynę“ – būtent pačią civilizuotą Šumero lygumą, priešpriešinamą ženklui KUR („kalnuotiems svetimiems kraštams“). Skaitomas kaip UN / UKU₃ / UG₃ (akad. nišū), jis reiškia „tautą, gyventojus, žmones, žmoniją“ (pvz., titule LUGAL KALAM.MA – „Šumero šalies karalius“), o fonetiškai žymi VC skiemenį „un“.

Kilęs iš vyriškosios lyties anatominės piktogramos, skaitomas kaip NITA / NITAH (akad. zikaru), šis ženklas reiškia „vyrą, vyriškosios lyties patiną“. Skaitomas kaip UŠ (akad. emēdu, šiddu), jis reiškia „remtis, ribotis, siekti“ bei žymi standartinį Mesopotamijos žemėtvarkos ilgio matą 1 UŠ = 60 nindan (apie 360 metrų – ilgąją dirbamo lauko kraštinę). Fonetiškai tai pagrindinis VC ženklas skiemeniui „uš“.

Ypatingo grožio sudėtinė ideograma, sudaryta namų ir įsčių ženklo GA₂ viduje įrašius dieviškąją žvaigždę AN – tai simbolizuoja „šventybę namų viduje“, Motiną (šum. ama, akad. ummu). Sujungtas su veiksmažodžiu GI₄ („grįžti“), junginys AMA.GI₄ (amargi – tiesiogiai „grįžimas pas motiną“) Lagašo valdovo Urukaginos reformose (apie 2380 m. pr. Kr.) tapo pačiu seniausiu žmonijos istorijoje užrašytu žodžiu, reiškiančiu „Laisvę“.

Skaitomas kaip ARAD, URDU arba IR₁₁ (akad. wardu / ardu), teisiniuose dokumentuose šis ženklas reiškia tarną ar vergą, o aukščiausiame valstybės lygmenyje – karaliaus ministrą, karvedį ar vietininką, kuris savo cilindriniame antspaude išdidžiai pasirašo „[Vardas], karaliaus tarnas (ARAD)“ arba „[Dievybės] tarnas“ (pvz., Larsos karaliaus Warad-Sino varde – „Mėnulio dievo Sino tarnas“).

Tiesiogiai iš šumerų žodžio ašgab į akadų kalbą perimtas kaip aškāpu (o vėliau patekęs į aramėjų bei sirų kalbas), šis ženklas įvardija profesionalų odininką, kailiadirbį ir batsiuvį, kuris rūmų bei šventyklų dirbtuvėse gamino sandalus, odinius vandens vynmaišius, kovos vežimų pakinktus, skydų apkalus ir būgnų membranas.

Žymintis puodžių (šum. bahar₂, į akadų kalbą perimtą kaip pahāru, o į arabų – kaip fakhkhār) – vieną svarbiausių Mesopotamijos amatininkų krašte, kuriame buvo išrastas puodžiaus žiedas. Pasaulio sukūrimo mituose išminties dievas Enkis ir deivė motina Ninmach pirmuosius žmones nulipdo iš molio lyg dieviškieji puodžiai (dBAHAR₂).

Kilęs iš dvigubo medinio jungo, sujungiančio porą traukiančių gyvulių, piktogramos (akad. ṣimittu), ženklas ERIN₂ (akad. ṣābu) tapo „bendram darbui ar žygiui sujungto būrio“ logograma. Jis žymi tiek valstybiniams kanalų kasimo ir pjūties darbams pašauktą darbininkų komandą, tiek reguliariąją karaliaus kariuomenę ir pėstininkų pulkus (ERIN₂.MEŠ).

Kilęs iš jėgos brūkšniais sustiprintos piktogramos, ženklas GURUŠ (akad. eṭlu) įvardija pačiame jėgų žydėjime esantį suaugusį vyrą ar jaunuolį. III Ūro dinastijos ūkiniuose archyvuose „vieno guruš darbo diena“ buvo pagrindinis vyriškos darbo jėgos apskaitos vienetas (poruojamas su moterų darbininkių ženklu GEME₂), o šumerų epuose GURUŠ reiškia narsų jauną karžygį.

Mesopotamijos leksiniuose žodynuose fiksuojamas su skaitymais MUNSUB ir SUHUR₂, šis ženklas žymi galvos plaukus, vešlias garbanas ar žynio šukuoseną (akad. šārtu, qimmatu), o poetiniuose tekstuose – ir „piemenį, ganytoją“ (akad. rē'û).

Sudarytas sujungus moters ženklą MUNUS (𒊩) su ženklu KU (𒆪) – taip grafiškai atskiriant jį nuo valdovės ženklo NIN (MUNUS.TUG₂) – ženklas NIN₉ (akad. ahātu) yra tiksli šumerų logograma „seseriai“ įvardyti (pvz., pasiaukojančiai dievo Dumuzio seseriai Geštinanai).

Dantiraščio ženklas ZU₅ arba AZU (Borger MZL 809, U+1236B), žymintis Mesopotamijos gydytoją arba ateities spėjiką, būrėją (šumerų a-zu, uzu₂; akadų asû „gydytojas“, bārû „pranašautojas“). Fonetiškai naudojamas skiemeniui zu₅ užrašyti.

Dantiraščio ženklas DU-šešig, skaitomas KAŠ₄ arba KAS₄ (Borger MZL 352, U+1207D), sudarytas pėdos ženklą DU papildžius greitą judėjimą žyminčiais pleištais. Reiškia „greitai bėgti, skubėti“ (šumerų kaš₄; akadų lasāmu) bei „karališkąjį pasiuntinį, kurjerį“ (lu₂-kaš₄; akadų lāsimu).

Dantiraščio ženklas UN-gunû (U+12327) – gunû brūkšniais papildyta ženklo UN/UG₃ („žmonės, tauta“) forma, Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose žyminti gausią minią ar gyventojų sambūrį.

Dantiraščio ženklas LU₂-tenû (Borger MZL 516, U+12211) – pasviroji (tenû) žmogaus ženklo LU₂ forma, vaizduojanti parblokštą arba gulintį žmogų ir žyminti nugalėtą priešą, belaisvį arba kritusiojo kūną (akadų šalamtu, kamû).

Dantiraščio ženklas LU₂-šešig (Borger MZL 515, U+12215), sudarytas žmogaus ženklą LU₂ papildžius pančius žyminčiais šešig pleištais. Ankstyvojo dinastinio ir senojo akadų laikotarpių pergalės įrašuose reiškia surištą karo belaisvį (akadų kamû, asīru).

Dantiraščio ženklas LU₂-squared (keturi simetriškai išdėstyti žmogaus ženklai LU₂, Borger MZL 517, U+12214) – leksinė ideograma, reiškianti iš visų pusių susirinkusį žmonių sambūrį ar minią.

Dantiraščio ženklas ARAD×KUR, skaitomas ARAD₂ arba IR₁₁ (Borger MZL 81, U+12035), jungiantis ARAD su KUR („kalnai, svetima šalis“). Tai pagrindinė šumerų „tarno, karaliaus pavaldinio arba vergo“ logograma (šumerų arad₂, ir₁₁; akadų wardu), cilindriniuose antspauduose nuolat naudota ištikimybės formulėje arad₂-zu („tavo tarnas“).

Dantiraščio ženklas ḪUB₂×AN (Borger MZL 151, U+12139), jungiantis šuoliuojančios kojos ženklą ḪUB₂ su dievybės žvaigžde AN. Žymi šventyklos šventėse pasirodydavusį apeiginį akrobatą, šuolininką ar šokėją (akadų ḫuppû).

Dantiraščio ženklas ḪUB₂×KASKAL (Borger MZL 152, U+1213B), jungiantis bėgančios kojos ženklą ḪUB₂ su kelio ženklu KASKAL ir žymintis tolimųjų nuotolių bėgiką arba pasiuntinį.

LU₂×AL (𒇾) sujungia LU₂ („žmogus, darbininkas“) su AL („kauptukas, kirtiklis“) ženklu. Mesopotamijos profesijų sąrašuose (`Lu`) jis žymi kauptuku dirbantį žemdirbį arba kanalų bei griovių kasėją.

AD₆ (𒇿, struktūriškai LU₂×BAD – „žmogus + miręs“) yra pagrindinė šumerų logograma, reiškianti „lavoną, mirusiojo kūną ar palaikus“ (`ad₆`, `adda`; akadų `pagru`, `šalamtu`). Ji dažnai sutinkama karališkuosiuose karo įrašuose, požemio mituose (pvz., „Inanos nužengimas į požemį“) bei pranašysčių tekstuose.

LU₂×EŠ₂ (𒈀) sujungia LU₂ („žmogus, asmuo“) su EŠ₂ („matavimo virvė, virvelė“) ženklu. Priklausomai nuo leksinio konteksto, jis žymi arba laukų matininką, tempiantį matavimo virvę (`lu₂-eš₂-gid₂`), arba virvėmis surištą belaisvį.

LU₂×IM (𒈄) sujungia LU₂ („žmogus, darbininkas“) su IM („molis, purvas; vėjas“) ženklu. Mesopotamijos profesijų sąrašuose (`Lu`) jis siejamas tiek su molio ir plytų apdirbėjais, tiek su greitakojais bėgikais-pasiuntiniais (`lu₂-im`, akadų `lāsimu`).

LU₂×KAD₂ (𒈅) sujungia LU₂ („žmogus, amatininkas“) su KAD₂ („rišti, pinti, austi“) ženklu. Leksinėje profesijų serijoje `Lu` jis žymi meistrą, pinantį nendrių demblius, krepšius arba rišantį ryšulius.

LU₂×KAD₃ (𒈆) sujungia LU₂ („žmogus, darbininkas“) su KAD₃ („rišti, pinti, sujungti“) ženklu. Kaip ir giminingas ženklas LU₂×KAD₂ Mesopotamijos profesijų sąrašuose (`Lu`), jis žymi darbininką, rišantį nendrių pėdus arba pinantį demblius bei virves.

LU₂×KI (𒈈) sujungia LU₂ („žmogus, asmuo“) su viduje įrašytu KI („vieta, žemė, kraštas“) ženklu. Leksiniuose sąrašuose jis žymi konkrečiai vietovei priklausantį asmenį, vietinį gyventoją arba žemės sklype dirbantį žmogų.

LU₂×LAGAB (𒈊) sujungia LU₂ („žmogus, asmuo“) su LAGAB („aptvaras, apskritimas, luitas“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi uždaroje patalpoje įkalintą asmenį arba sunkius luitus bei talpas nešiojantį darbininką.

DU₁₄ (𒈌, struktūriškai LU₂×NE – „žmogus + ugnis, karštis“) yra pagrindinė šumerų logograma, reiškianti „vaidą, nesantaiką, peštynes ar karštą ginčą“ (akadų `ṣāltu`, `puḫpuḫḫû`). Šumerų patarlėse ir literatūriniuose debatuose posakis `du₁₄ mu₂` („įžiebti vaidą“) žmonių konfliktą vaizdžiai prilygina ugnies įkūrimui.

LU₂×NU (𒈍) sujungia LU₂ („žmogus, kas nors“) su neiginio dalelyte NU („ne, be“). Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis reiškia „niekas, nė vienas žmogus“ (`lu₂-nu`, akadų `mamman lā`) arba visuomeninio statuso bei artimųjų neturintį asmenį.

LU₂×TUG₂ (𒈐) sujungia LU₂ („žmogus, amatininkas“) su TUG₂ („drabužis, audinys“) ženklu. Susijęs su šumerų `azlag` (`lu₂-tug₂`, akadų `ašlāku`), jis žymi milo velėją, skalbėją arba audinių apdailos meistrą, kuris plauna, balina ir paruošia drabužius.

LU₂ CROSSING LU₂ (𒈒) yra sudarytas iš dviejų susikertančių LU₂ („žmogus, asmuo“) ženklų. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose sukryžiuotos žmonių figūros vaizduoja du artimoje kovoje susikibusius vyrus, grumtynes arba tankią žmonių minią.

LU₂ OPPOSING LU₂ (𒈓) pastato du LU₂ („žmogus, asmuo“) ženklus vieną priešais kitą. Babilonijos leksinėse tradicijose ši simetriška kompozicija reiškia du susitikusius ar besivaržančius asmenis – varžovą, teismo oponentą (`bēl dabābi`), lygiavertį partnerį (`mehru`) arba dvikovą.

SAG×MI (𒊝) sujungia SAG („galva“) su MI („juodas, tamsus, naktis“) ženklu. Jis tiesiogiai siejasi su garsiuoju pačių šumerų ir akadų savivardžiu `ug₃ sag-gi₆-ga` („juodagalviai žmonės“, akadų `ṣalmāt qaqqadi`), taip pat su varno juodumo plaukais (`dilib₂`).

SAG×SAL (𒊟) sujungia SAG („galva, apskaitos vienetas, vergas“) su viduje įrašytu SAL / MUNUS („moteris“) ženklu. Ankstyvojo dinastinio ir Senosios Akadų epochos administracinėse lentelėse `sag-sal` (`gemeₓ`, akadų `amtu`) žymi vergę arba šventyklos tarnaitę.

SAG×TAB (𒊡) sujungia SAG („galva, priekis“) su TAB („dvigubinti, poruoti, sujungti“) ženklu. Atitikdamas šumerų junginį `sag-tab` („talkininkas, sąjungininkas, padėjėjas“, akadų `rēṣu`), jis žymi petys į petį darbe ar mūšyje stovintį bendražygį.

SAG×UŠ (𒊦) sujungia SAG („galva, asmuo“) su UŠ („vyras, pamatas, stovėti šalia“) ženklu. Jis atitinka tiek ankstyvąjį `sag-nita` („vyras darbininkas, vergas“), tiek karališkąjį titulą `sag-uš` („nuolatinis šventyklos rūpintojas“, akadų `kayyānu`, taip pat Babilonijos Saturno planetos vardą).

UMUM×PA (𒌥) sujungia UMUN₂ („žinios, amatas, akademija“, šumerų `um-mi-a`, akadų `ummânu`) su PA („skeptras, prižiūrėtojas“) ženklu. Jis įvardija vyriausiąjį amato meistrą, karališkąjį mokslininką arba raštininkų mokyklos vadovą (`ummânu`).

AZU (𒍬, struktūriškai ZU₅×A – pažodžiui „vandens bei aliejaus žinovas“) yra klasikinė šumerų logograma, reiškianti „pranašautoją, aiškiaregį“ (`azu` / `uzu₂`, akadų `bārû`) ir „gydytoją, žiniuonį“ (`a-zu`, akadų `asû`). Iš pradžių susijęs su spėjimu iš vandens ir aliejaus dubenyje, `azu` buvo vienas garbingiausių Mesopotamijos mokslininkų.

LU₂׊U (𒎋) sujungia LU₂ („žmogus, asmuo“) su ŠU („ranka, malda, senatvė“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi ranką maldai pakėlusį maldininką, garbingą senolį (`lu₂-šu-gi`, akadų `šību`) arba teismo laiduotoją (`lu₂-šu-du₈-a`).

UM×ME (𒎘) yra monografinė šumerų žodžio `ummeda` (`um-me-da` / `um-me-ga-la₂`, akadų `tārītu`, `mušēniqtu`) logograma, reiškianti „žindyvę, auklę arba vaiko globėją“. Karališkuosiuose himnuose deivės Ninchursag ir Ninsun šlovinamos kaip dieviškosios žindyvės, išmaitinusios valdovą.

BU OVER BU UN (𒁏) sujungia sudvigubintą ženklą BU/BU („ilgas, toli siekiantis“) su UN („žmonės, liaudis, kraštas“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi plačiai pasklidusią liaudį, didelę minią arba BU/BU+AB variantą.

IL×GAN₂-tenû (𒅌) – pilnesnis grafinis IL (𒅋) variantas, sujungiantis nešėjo rėmą su pasuktu naštos arba lauko ženklu GAN₂-tenû (𒃸). Šumerų ir akadų tekstuose jis reiškia „pakelti“, „nešti sunkią naštą“ arba „pristatyti lauko duoklę“ (akadų našû, biltu), vaizdžiai perteikdamas ant galvos pintinę nešantį žmogų.

LU₂×EŠ₂-tenû (𒈁) sujungia žmogaus ženklą LU₂ (𒇽, asmuo arba vyras) su EŠ₂-tenû (𒂠, pasukta virvė arba matavimo virvelė). Mesopotamijos žmonių socialinių statusų leksiniuose sąrašuose (Lu serijoje) jis vaizduoja virve surištą žmogų – karo belaisvį, sulaikytą skolininką arba matavimo virvę nešantį darbininką.

LU₂×GAN₂-tenû (𒈂), logografiškai skaitomas kaip ŠAGA (SHAGA), papildo LU₂ (𒇽, žmogus) pasuktu tinklo arba pančių ženklu GAN₂-tenû (𒃸). Šumerų teisiniuose, istoriniuose ir raudų tekstuose jis reiškia „belaisvį“, „apiplėštąjį“ arba „nuskriaustą žmogų“ (akadų habtu, šaggû) ir ypač žinomas iš Urukaginos reformų įrašų.

LU₂ ŠEŠIG×BAD (𒎉) – išplėtotas grafinis LU₂×BAD (𒇼, adda, lavonas) variantas, jungiantis šešig pleištais papildytą LU₂ (𒇽, žmogus) su BAD / UG₅ (𒁁, mirtis). Šumerų ir akadų tekstuose jis reiškia „lavoną“, „mirusiojo kūną“ arba „mūšyje kritusį karį“ (akadų pagru, šalamtu).

GA₂×GI₄.A (𒃏) sujungia namo ženklą GA₂ (𒂷) su GI₄.A (𒄄𒀀, sugrąžintas, užrakintas arba uždaras). Tai monografinė išraiška, gimininga šumerų terminui é-gi₄-a (akadų kallatu, į šeimos namus parvesta „nuotaka“ arba „marti“), taip pat žyminti saugiai užrakintą vidinę klėtį.

LU₂×HI×BAD (𒈃) papildo žmogaus determinatyvą LU₂ (𒇽, asmuo) sudėtiniu ženklu HI×BAD (𒄭×𒁁, surūgęs, sugedęs arba ligotas kraujas). Babilono leksinėje serijoje Lu išlikusi grafema žymi kūno negalios, lėtinės ligos ar apeiginio nešvarumo varginamą žmogų.

LU₂×KAD₃.AŠ (𒈇) sujungia LU₂ (𒇽, žmogus) su KAD₃ (𒆐, rišti arba pinti demblius) ir AŠ (𒀸). Mesopotamijos profesijų bei socialinių būklių sąrašuose Lu (greta LU₂×KAD₂ 𒈅 ir LU₂×KAD₃ 𒈆) užfiksuotas ženklas žymi pintinių ar demblių pynėją arba surištą sulaikytąjį.

LU₂×LA.AŠ (𒈉) sujungia žmogaus ženklą LU₂ (𒇽, asmuo) su LA (𒆷, gausa, kabinimas arba svėrimas) ir AŠ (𒀸). Babilono žmonių profesijų leksiniuose sąrašuose (Lu serijoje) jis žymi pareigūną, sveriantį sidabrą ir vilną, patarnautoją arba darbininkų būrio prižiūrėtoją.

LU₂×SI.AŠ (𒈎) papildo LU₂ (𒇽, žmogus) ženklais SI (𒋛, ragas, tiesus arba nukreipti) ir AŠ (𒀸). Babilono profesijų sąrašuose (Lu) išlikęs ženklas žymi tvarką palaikantį ir darbams vadovaujantį pareigūną arba tiesų, dorą asmenį.

LU₂×SIK₂.BU (𒈏) sujungia LU₂ (𒇽, žmogus) su SIK₂ (𒋠, plaukai arba vilna) ir BU / GID₂ (𒁍, ilgas, traukti arba pešti). Šumerų ir akadų leksiniuose sąrašuose jis žymi arba darbininką, pešantį šeriamą avių vilną, arba ilgus palaidus plaukus kulto ar gedulo apeigose nešiojantį asmenį.

UM×ME.DA (𒌟), logografiškai skaitomas kaip UMMEDA (arba EMEDA), įterpia ME (𒈨) ir DA (𒁕) į UM (𒌝, patyrusi moteris arba matrona) rėmą. Šumerų ir akadų tekstuose jis reiškia „žindyvę“, „auklę“ arba „vaikų globėją“ (akadų tārītu, mušēniqtu) – garbingą rūmų bei namų ūkio pareigybę, priskirtą ir deivėms motinoms.

LU₂×EŠ₂.LAL (𒎊) sujungia LU₂ (𒇽, žmogus) su EŠ₂ (𒂠, virvė arba lynas) ir LAL (𒇲, rišti arba sukaustyti). Tai skaidrus monografinis šumerų junginio lu₂-eš₂-lal („virve surištas žmogus“) užrašymas, teisiniuose ir istoriniuose tekstuose žymintis supančiotą belaisvį arba suimtą pažeidėją.