Dantiraščio ženklų katalogas: Dievai, dangus ir astronomija (74 ženkl.)

Šis ženklas kilo iš archajiškos Uruko laikotarpio aštuonkampės žvaigždės piktogramos ir buvo švenčiausias simbolis visame Mesopotamijos dantiraštyje. Šumeriškai jis buvo skaitomas kaip „An“ (aukščiausiasis dangaus dievas ir pats dangaus skliautas) arba „Dingir“ (dievybė, akadiškai „ilu“), taip pat naudotas fonetiniam skiemeniui „an“ užrašyti. Raštininkai šį ženklą kaip nebylų dieviškumo determinatyvą rašydavo prieš visų dievų – Inanos, Enlilio, Marduko ar Ištarės – vardus.

Vizualiai sukurtas tris kartus trikampiu pakartojus šventąjį dangaus ir dievybės ženklą AN (𒀭), simbolis MUL (akadiškai „kakkabu“) reiškia „žvaigždę“, „žvaigždyną“, „planetą“ arba „ryškiai švytėti“. Babilono astronomai, sudarę Zodiako sistemą ir šimtmečius stebėję planetų judėjimą, ženklą MUL rašė kaip determinatyvą prieš kiekvieno žvaigždyno ar šviesulio pavadinimą. Garsiausias senovės pasaulio astronomijos sąvadas „MUL.APIN“ („Arklo žvaigždynas“) savo pavadinimą gavo būtent nuo šio ženklo.

Viena giliausių filosofinių sąvokų šumerų religijoje: „me“ (akadiškai „parṣu“) buvo šventieji kosminiai įstatai, dieviškosios galios ir civilizacijos dėsniai – valdantys karalystę, žynystę, muziką, teisę, tiesą bei amatus, kuriuos Eridu mieste saugojo dievas Enkis ir kuriuos į Uruką pergalingai pargabeno deivė Inana. Šumerų gramatikoje ME taip pat yra veiksmažodis „būti“ („me-en“ – „aš esu“), Asirijos skaičiavime žymi šimtą (100, „me'atu“), o rašyklėje – skiemenį „me“.

Smailus tarsi vynuogės lapas ar strėlės antgalis, skaitomas kaip TIN (akadiškai „balāṭu“), šis ženklas reiškia „gyvybę“, „sveikatą“ ir „pasveikti po ligos“. Sujungtas su medžio ženklu žodyje GEŠTIN („giš-tin“ – pažodžiui „Gyvybės medis“, akadiškai „karānu“), jis žymi vynuogienojį bei vynuogių vyną, Eufrato upe plukdytą į karalių rūmus, taip pat deivę Geštinaną – dangiškąją raštininkę. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemenims „din“ ir „tin“.

Šumeriškai logografiškai skaitomas SIKIL (akadiškai „ellu“), šis ženklas išreiškia apeiginį tyrumą, švarą ir šventumą – jis dažnai poruojamas su ženklu KUG („kù-sikil“ – „šventas ir tyras“) apibūdinant šventyklų erdves, apvalantį vandenį, jaunas merginas („ki-sikil“) bei mitinę Dilmuno šalį, kurioje nebuvo nei ligų, nei senatvės. Fonetiškai, iš akadiško žodžio „ellu“, jis tapo pagrindiniu ženklu skiemeniui „el“ (ir „il₅“) užrašyti.

Vaizduojantis surištą mazgą ar suveržtus diržus, ženklas KEŠ₂ (šum. kešda, akad. rakāsu, riksu) reiškia „surišti, sujungti, sutvirtinti arba pakinkyti“. Mesopotamijos teisėje ir diplomatijoje „surišimas“ (riksu) tapo oficialiu terminu teisinei sutarčiai, santuokos saitams, tarptautinei taikos priesaikai bei ritualinei tvarkai įvardyti.

Kilęs iš pintu tinkleliu vaizduojamo nendrių demblio piktogramos (šum. kid, akad. kītu), šis ženklas turi ir pamatinį skaitymą LIL₂ (akad. zaqīqu, šāru), reiškiantį „vėją, dvelksmą, dvasią, eterį arba atvirą erdvę“. Jis įamžintas vyriausiojo šumerų panteono dievo Enlilio varde (dEN.LIL₂ – „Vėjo viešpats“) bei šventojo Nipūro miesto pavadinime (EN.LIL₂.KI).

Skaitomas logografiškai kaip SUKKAL (akad. sukkallu), šis ženklas žymi karaliaus kanclerį, didįjį vizirį (SUKKAL.MAH) arba įgaliotąjį dievų pasiuntinį – pavyzdžiui, ištikimąją deivės Inanos vizirę Ninšubur ar Enlilio vizirį Nuską. Skaitomas kaip LUH (akad. mesû), jis reiškia „nuplauti, apvalyti“ (pvz., apeigose KA.LUH.U₃.DA – dievų statulų „burnos apvalymo“ rituale).

Vienas atpažįstamiausių senovės Uruko meno simbolių: iš pradžių ši piktograma vaizdavo šventąjį deivės stulpą iš surištų nendrių ryšulio su kilpa ir plazdančia juosta viršuje. Rašomas su dievo žvaigžde priekyje (dINANNA / dMUŠ₃), šis ženklas žymi deivę Inaną (akad. Ištarę) – Dangaus karalienę, Uruko globėją, meilės, karo bei aušrinės ir vakarinės Veneros žvaigždės deivę.

Su medžio determinatyvu arba be jo (GIŠ.ŠINIG, akad. bīnu) šis ženklas įvardija dykumų ir paupių tamarisko medį. Mesopotamijos religijoje garbinamas kaip „dievų kaulas“ (eṣemti ilī), tamariskas buvo nepakeičiamas egzorcizmo ir apvalymo ritualuose, o babiloniečių išminties literatūroje išgarsėjo poemoje „Tamarisko ir datulinės palmės ginčas“.

Žymintis apeiginį vėzdą ar dieviškąjį ginklą (šum. šita, akad. kakku), ritualinį ryšį bei aukšto rango šventyklos apvalymo žynius (šita), šis ženklas karališkuosiuose tituluose ir liturginėse giesmėse taip pat išreiškia maldą, tyrumą ir šventąją tvarką.

Kilęs iš tarp dviejų rytinių kalnų viršūnių tekančios saulės disko piktogramos, UD yra vienas svarbiausių dantiraščio ženklų: skaitomas kaip U₄ / UD (akad. ūmu), jis reiškia „dieną, laiką arba audrą“; kaip dUTU (akad. Šamaš) – visaregį Saulės ir teisingumo dievą Utu / Šamašą; kaip BABBAR (akad. peṣû) – „baltą, švytintį“ (pvz., KU₃.BABBAR – sidabras). Fonetiškai skaitomas „ud“, „ut“, „tam“, „par“, „pir“ ir „lah“.

Sudarytas apskrito rėmo LAGAB viduje įrašius paslapties ir versmės ženklą HAL, ženklas ENGUR (sinonimiškas ABZU, akad. apsû) simbolizuoja po žeme plytintį šventąjį gėlųjų vandenų vandenyną – išminties dievo Enkio (Ea) kosminę buveinę. Su dievo žvaigžde priekyje (dENGUR = dNAMMU) jis įvardija pirmapradę deivę motiną Namu, pagimdžiusią Dangų, Žemę ir žmoniją (iš jos vardo kilo ir karaliaus Ur-Namu vardas).

Skaitomas kaip EZEN (į akadų kalbą perimtas kaip isinnu), šis ženklas įvardija didžiąsias valstybines religines šventes, dievų procesijas bei Naujųjų metų (Akitu) iškilmes, pagal kurias buvo sudaromas Mesopotamijos kalendorius – daugelis Šumero mėnesių prasidėdavo žodžiais ITI EZEN-... („[...] šventės mėnuo“). Skaitomas kaip KEŠ₃.KI, jis taip pat žymi senovinį šventąjį Kešo miestą.

Gyvas senovės Artimųjų Rytų pamaldumo liudijimas: sujungęs galvos ir burnos ženklą KA (𒅗) su rankos ženklu ŠU (𒋗), ženklas ŠUD₃ (akad. ikribu, karābu) vaizduoja maldininką, priešais dievybę pakėlusį ranką prie lūpų – lygiai šiuo gestu ant garsiosios savo teisyno stelos prieš Saulės dievą Šamašą stovi karalius Hamurapis. Ženklas reiškia „melstis, laiminti, šlovinti“.

Sudarytas galvos ir burnos ženklo KA (𒅗) viduje įrašius kvapiojo kadagio ženklą LI (𒇷), ženklas TU₆ (akad. šiptu) simbolizuoja šventąjį gydomąjį užkalbėjimą ar egzorcizmo burtažodį, kurį žynys gydytojas (āšipu) ištardavo išminties dievų Enkio ir Asaluchio vardu. Tūkstančiai Mesopotamijos medicininių-maginių lentelių baigiasi sakraline formule TU₆.EN₂ („Užkalbėjimo burtažodis“).

Skaitomas kaip ALAN / ALAM (akad. ṣalmu, lānu), šis ženklas įvardija trimatę skulptūrą, reljefinį atvaizdą arba kūno pavidalą – būtent šiuo ženklu užrašytos garsiosios juodojo diorito Lagašo valdovo Gudėjos statulos. Mesopotamijos teologijoje atlikus šventąjį „burnos atvėrimo“ ritualą (pīt pî), statula ALAN tapdavo gyvu valdovo ar dievybės įsikūnijimu, amžinai besimeldžiančiu šventykloje.

Kilęs iš arfos arba lyros su jaučio galva puoštu rezonatoriumi piktogramos (o vėlesniais laikais žymėjęs ir didįjį šventyklos apeiginį būgną), ženklas BALAG (akad. balaggu) įvardijo šventąjį muzikos instrumentą, kuriuo žyniai giesmininkai (gala / kalû) ramindavo užsirūstinusių dievų širdis. Pagal šį instrumentą pavadintas ir visas šumerų liturginių raudų žanras.

Su medžio arba aromatų determinatyvu (GIŠ.EREN / ŠIM.EREN, į akadų kalbą perimtas kaip erēnu) šis ženklas įvardija didingąjį Libano ir Amano kalnų kedrą. Dėl savo kvapios dervos, nepūvančios medienos ir tiesių, ilgų kamienų kedro sijos buvo geidžiamiausia medžiaga didžiųjų šventyklų bei rūmų stogams dengti, o žygis į šventąją Kedrų girią tapo pagrindiniu Gilgamešo ir Enkidu nuotykiu.

Skaitomas kaip IDIM, šis ženklas reiškia „požeminį gėlųjų vandenų šaltinį, versmę ir kosminę gelmę“ (akad. nagbu – šiuo žodžiu prasideda garsioji pirmoji „Gilgamešo epo“ eilutė: ša nagba īmuru – „Tas, kuris regėjo gelmę“) bei „svarų, garbingą, įtakingą didžiūną“ (akad. kabtu).

Žymintis vandens gyvūną – Eufrato minkštašarvį vėžlį arba gėlavandenį krabą (šum. kušu₂, akad. kušû, alluttu). Babilonijos astronomijoje (MUL.AL.LUL / MUL.KUŠU₂) šis ženklas įvardijo Zodiako Vėžio („Krabo“) žvaigždyną, iš Mesopotamijos žvaigždžių katalogų tiesiogiai perimtą į graikų ir šiuolaikinę astronomiją.

Žymintis vieną seniausių aukšto rango šumerų žynijos luomų (į akadų kalbą perimtas kaip lagaru ir šventuosiuose sąrašuose poruojamas su vyriausiuoju žyniu EN), LAGAR atliko dievybės apeiginio kalbėtojo ir patarėjo pareigas. Mite „Inana ir Enkis“ žynio tarnystė nam-lagar minima tarp pamatinių civilizacijos dieviškųjų galių (ME).

Skaitomas kaip NAGA (akad. uhūlu), šis ženklas žymi druskinguose dirvožemiuose augantį šarminį augalą, iš kurio pelenų ir aliejaus šumerai gamino patį seniausią pasaulyje muilą. Su dievo žvaigžde priekyje (dNAGA = dNISABA) šis ženklas įvardija Nisabą (Nidabą) – šumerų javų, matematikos, apskaitos ir dantiraščio rašto deivę. Kiekvieną baigtą molio lentelę raštininkai vainikuodavo šūkiu dNISABA ZAG.MI₂ („Šlovė deivei Nisabai!“).

Pamatinė Mesopotamijos psichologijos ir religijos sąvoka: NI₂ veikia ir kaip sangrąžinis įvardis „pats, savęs, savo paties kūnas“ (akad. ramānu; pvz., NI₂.BI – „savaime, pats iš savęs“), ir kaip „didinga baimė, pagarbus virpulys bei dievybės ar karaliaus skleidžiama aura“ (akad. puluhtu; dažnai junginyje NI₂.ME.LAM₂ – „akinantis ir baimę keliantis dieviškas švytėjimas“).

Kilęs iš didelio apvaliadugnio metalinio indo piktogramos, ženklas ŠEN (dažnai su vario determinatyvu URUDU.ŠEN, akad. ruqqu) reiškia nupoliruotą varinį katilą, naudotą šventyklose ir karališkosiose virtuvėse. Kadangi nušveistas varis spindi lyg veidrodis, ŠEN (akad. ellu, ebbu) taip pat reiškia „švarus, tyras, spindintis“, o sudvigubintas ŠEN.ŠEN (akad. qablu) – „ginklų žvangėjimą, mūšį“.

Dantiraščio ženklas ŠIR arba NU₁₁ (Borger MZL 115, U+122D3). Skaitomas nu₁₁ reiškia „šviesą, švytėjimą“ (akadų nūru) ir įeina į alavastro pavadinimą na₄-giš-nu₁₁-gal, o skaitomas šir žymi „svogūnėlį, sėklidę“ (akadų išku) bei fonetinį skiemenį šir/sir.

Dantiraščio ženklas UDUG (Borger MZL 858, U+1231C) – pagrindinė šumerų udug ir akadų utukku logograma, žyminti galingas dvasias arba demonus, galėjusius būti tiek globėjiškais (udug-ša₆-ga), tiek piktaisiais (udug-hul). Plačiai sutinkamas Mesopotamijos užkeikimų ir egzorcizmo tekstuose.

Dantiraščio ženklas ZAMₓ (U+12361) – ankstyvojo dinastinio laikotarpio ir leksinis variantas, giminingas ZAG/ZAMI ženklui ir naudotas šumerų šventyklų himnų pabaigos šlovinimo formulėse za₃-mi₂ („tebūnie pašlovintas!“, akadų tanittu).

Dantiraščio ženklas UTUKI (U+12359) – sudėtinė logograma, babiloniečių leksiniuose ir užkalbėjimų tekstuose žyminti požemio pasaulio dvasias bei šmėklas (akadų utukku), susijusias su egzorcizmo ritualais.

Dantiraščio ženklas SUR₉ (Borger MZL 453, U+122EA) – archajinė ir leksinė logograma, žyminti liturginį šventyklos raudų žynį bei giedotoją (akadų kalû), atlikdavusį raminančias giesmes dievų rūstybei nummalšinti.

Dantiraščio ženklas PIR₂ (U+12395), giminingas UD/BABBAR ženklui, žymintis akinantį saulės spindesį bei šviesą (akadų namāru, nūru) ir akadų bei babiloniečių tekstuose perteikiantis skiemenis pir₂, bir₂ ir laḫ₃.

Dantiraščio ženklas NE-šešig, skaitomas GIBIL arba BIL₂ (Borger MZL 314, U+1224B), sudarytas iš ugnies ženklo NE. Tai pagrindinė sąvokų „naujas, šviežias“ ir „atnaujinti, atstatyti“ logograma (šumerų gibil, bil₂; akadų eššu, edēšu), ugnies dievo Gibilio vardas bei fonetinis skiemuo bil₂ / pil₂.

Dantiraščio ženklas UD-šešig, skaitomas ITI arba ITU (Borger MZL 87, U+1231A), kilęs iš dienos ženklo UD su skaičiumi 30 (30 parų) viduje. Tai pagrindinė Mesopotamijos „kalendorinio mėnesio“ logograma ir determinatyvas (šumerų iti, itud; akadų warḫu, arḫu), rašomas prieš visus mėnesių pavadinimus.

Dantiraščio ženklas GAN₂-tenû, skaitomas KAR₂ arba KARA₂ (Borger MZL 196, U+120F8) – pasviroji lauko ženklo GAN₂ forma. Šumerų himnuose reiškia „skaisčiai šviesti, spinduliuoti, nušviesti“ (šumerų kar₂; akadų nabāṭu) tarsi saulės dievui Utui ar žvaigždėms, taip pat perteikia skiemenį kar₂.

Dantiraščio ženklas ŠIR-tenû (U+122D4) – pasviroji (tenû) šviesos ir alavastro ženklo ŠIR / NU₁₁ atmaina, išlikusi Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas EN-squared (keturi kryžmai išdėstyti EN ženklai, U+1209D) – simetrinė kosmologinė ideograma iš babiloniečių leksinių sąrašų, simbolizuojanti visuotinę keturių pasaulio šalių valdžią.

Dantiraščio ženklas AL×UŠ, skaitomas ALAD₂ (Borger MZL 479, U+12028) – logograma, žyminti vyriškąją globojančią dvasią bei sparnuotąjį jautį su žmogaus galva (šumerų alad₂; akadų šēdu), saugojusį šventyklų ir rūmų vartus.

Dantiraščio ženklas AMAR׊E, skaitomas SISKUR arba SIZKUR₂ (Borger MZL 692, U+1202C), jungiantis AMAR („veršelis“) ir ŠE („miežiai“). Tai pagrindinė šumerų „apeiginės aukos, nuliejimo ir maldos“ logograma (šumerų siskur; akadų niqû, ikribu, karābu).

Dantiraščio ženklas AN/AN (du vienas virš kito išdėstyti žvaigždės ženklai AN), skaitomas NAB arba NAP (Borger MZL 226, U+1202E). Tai standartinis akadų uždarųjų skiemenų nab ir nap ženklas, elamitų kalboje žymintis žodį nap („dievas“), o babiloniečių žodynuose – kosminį vandenyną (akadų tâmtu).

Dantiraščio ženklas EN×ME, skaitomas ENSI (Borger MZL 167, U+1209A), sudarytas dieviškųjų galių ženklą ME įrašius į vyriausiojo žynio ženklą EN. Žymi „sapnų aiškintoją, žynį pranašautoją“ (šumerų ensi; akadų šā'ilu), garsų iš valdovo Gudėjos sapno aiškinimo himnų.

Dantiraščio ženklas EZEN×A (Borger MZL 272, U+120A2), sudarytas vandens ženklą A įrašius į šventės ženklą EZEN ir sutinkamas Mesopotamijos leksiniuose bei kalendoriniuose tekstuose.

Dantiraščio ženklas EZEN×AN, skaitomas AŠLUG (Borger MZL 261, U+120A5), sudarytas dievybės žvaigždę AN įrašius į šventės ženklą EZEN. Leksiniuose sąrašuose žymi šventyklos saugyklą arba apeiginę menę.

Dantiraščio ženklas EZEN×ḪA (Borger MZL 273, U+120A9), sudarytas žuvies ženklą ḪA įrašius į šventės ženklą EZEN ir sutinkamas ankstyvojo dinastinio laikotarpio apeiginiuose kalendoriuose (pvz., deivės Nanšės kulte Lagaše) bei žodynuose.

Dantiraščio ženklas EZEN×KU₃, skaitomas ASILAL₃ (Borger MZL 274, U+120AE), sudarytas ženklą KU₃ („tyras, šventas“) įrašius į šventės ženklą EZEN. Reiškia „šventinį džiūgavimą, džiaugsmo šūksnius“ (šumerų asilal₃; akadų rīštu).

Dantiraščio ženklas EZEN×LI (Borger MZL 264, U+120B1), sudarytas kvapiojo kadagio ir džiaugsmo ženklą LI įrašius į šventės ženklą EZEN. Leksiniuose sąrašuose žymi apeiginį džiūgavimą ir šventyklos iškilmes.

Dantiraščio ženklas EZEN×LU, skaitomas ASILAL₂ (Borger MZL 275, U+120B2), sudarytas avies ženklą LU/UDU įrašius į šventės ženklą EZEN. Žymi apeiginę aukojimo puotą bei šventinį džiūgavimą (akadų rīštu).

Dantiraščio ženklas EZEN×U₂ (Borger MZL 267, U+120B3), sudarytas augalo ir žolės ženklą U₂ įrašius į šventės ženklą EZEN babiloniečių kulto švenčių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas EZEN×UD (Borger MZL 270, U+120B4), jungiantis EZEN („šventė“) su UD („diena, saulė“) ir Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose žymintis šventinę dieną arba saulės iškilmes.

MU₇ (𒅿, struktūriškai KA×SAR) yra šumerų logograma, reiškianti „užkalbėjimą, burtažodį“ arba „gaudesį, griaudėjantį balsą“ (akadų `šiptu`, `ramīmu`). Ji dažnai sutinkama šventajame junginyje `mu₇-mu₇`, apibūdinančiame egzorcistus (`āšipu`) bei magijos dievus Enkį ir Asaluchį.

ALAD₂ (𒆘, struktūriškai KAL×BAD) yra šumerų `alad` ir akadų `šēdu` logograma, žyminti vyriškąją apsauginę dvasią bei sparnuotojo jaučio su žmogaus galva kolosą, saugojusį šventyklų ir rūmų vartus greta moteriškosios `lama` (`lamassu`).

LAGAB×AN (𒆾) apgaubia žvaigždės ir dievybės ženklą AN/DINGIR apskritu žiedu LAGAB. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi šventą dievišką aptvarą, riboženklį arba apskritą dangaus skliauto diską.

ENGUR (𒇌, struktūriškai LAGAB×IM arba LAGAB×HAL) yra svarbi šumerų logograma, žyminti požeminį gėlo vandens vandenyną (`engur`, akadų `apsû`, `engurru`) – išminties dievo Enkio (Ea) kosminę buveinę po žeme, taip pat molio duobę ar krosnį.

LAGAB×ME (𒇘) sujungia apskritą žiedą LAGAB su viduje įrašytu ME („dieviškieji įstatai, kosminės galios, apeigos“) ženklu. Jis taip pat yra sudėtinio bitumo ženklo LAGAB×ME+EN (`esir₂`) pagrindas ir leksinėse tradicijose žymi apeiginį baseiną ar šventąją sferą.

MUŠ₃×A (𒈺) sujungia MUŠ₃ (deivės Inanos šventąją emblemą; taip pat „išvaizda, spindesys“) su A („vanduo“) ženklu. Susijęs su šumerų `sed` („vėsinti, nuraminti, ilsėtis“; akadų `kaṣû`, `nāhu`), jis žymi gaivinantį vandenį ir dievybės širdies nuraminimą.

MUŠ₃×DI (𒈼) sujungia MUŠ₃ („šventoji diadema, dieviškas veidas“, akadų `zīmū`) su DI („spindėti, spręsti, teismas“) ženklu. Mesopotamijos leksinėse ir himnų tradicijose jis žymi spindinčią dievybės išvaizdą, brangakmenių vainiką (`suh`) arba švytintį Inanos sprendimą.

NINDA₂×AN (𒉓, skaitomas `šita₄` arba kaip `agarin` – „motinos įsčios, tiglias“ dalis) sujungia indo ženklą NINDA₂ su dieviškąja žvaigžde AN. Šumerų religiniuose ir leksiniuose tekstuose jis žymi šventąjį šventyklos indą, dieviškąją emblemą arba gyvybės lopšį.

ALAD (𒊋, struktūriškai PIRIG×KAL – „liūtas + stiprus, kilnus“) yra pagrindinė šumerų `alad` ir akadų `šēdu` (dažniausiai rašomo `ᵈalad`) logograma, žyminti gerąją vyriškąją apsauginę dvasią bei monumentalų sparnuotąjį jautį ar liūtą su žmogaus galva, saugojusį Asirijos ir Babilonijos rūmų vartus.

UD×BAD (𒌕) sujungia UD („saulė, diena, audra“) su viduje įrašytu BAD („atverti, tolimas, miręs, kraujas“) ženklu. Babilonijos dangaus pranašysčių serijoje (`Enūma Anu Enlil`) ir leksiniuose sąrašuose jis žymi grėsmingą saulės diską, lemtingą dieną arba pražūtingą audrą.

UD×MI (𒌖) sujungia UD („saulė, diena, šviesa“) su viduje įrašytu MI („naktis, tamsa, juodas šešėlis“) ženklu. Vaizdžiai perteikdamas tamsą saulės viduje, jis žymi aptemusią dieną (`u₄-mud`), saulės užtemimą (`attalû`) arba dienos ir nakties kaitą (`u₄-mi`).

ASARI (𒍂, struktūriškai URU×IGI) yra šventoji šumerų dievo Asaluchio (`ᵈAsar-lu₂-hi` – Enkio sūnaus, Kuaros miesto ir užkalbėjimų magijos globėjo, vėliau sutapatinto su Babilono dievu Marduku) logograma. Kosmogoniniame epe „Enūma Eliš“ šis ženklas aiškinamas per jo dėmenis URU („miestas, tvanas“) ir IGI („akis, įžvalga“).

EZEN×GUD (𒍷) sujungia EZEN („šventė, religinės iškilmės“) su viduje įrašytu GUD („jautis, galvijas“) ženklu. Jis siejasi su garsia šumerų švente ir antruoju Nipūro kalendoriaus mėnesiu `gud-si-su` („Jaučių kinkymas į arklą“), skirtu dievui Ninurtai ir žemdirbystės darbų pradžiai.

EZEN׊E (𒍸) įrėmina ŠE („miežiai, javai“) ženklo EZEN („šventė“) viduje. Ankstyvojo dinastinio ir III Ūro dinastijos laikotarpio liturginiuose kalendoriuose (Lagaše, Girsū ir Ūre) jis žymi didžiąją Miežių valgymo šventę (`ezen-še-gu₇`), švenčiamą nuėmus naują javų derlių.

TU₆ (𒎆, struktūriškai KA×TU arba KA×LI – „burna + apeiginė formulė“) yra pagrindinė šumerų logograma, reiškianti „užkalbėjimą, magišką burtažodį ar gydomąją formulę“ (akadų `tû`, `šiptu`). Kartu su `en₂` (`tu₆-en₂`) šis ženklas pradeda ir užbaigia tūkstančius Mesopotamijos egzorcizmo bei gydomųjų tekstų.

AN PLUS NAGA SQUARED (𒀱) yra sudėtingas keturgubos radialinės simetrijos glifas, išdėstantis keturias AN+NAGA (`ᵈNisaba`) grupes aplink centrinę ašį. Babilonijos leksiniuose sąrašuose ši sūkurinė geometrija vaizduoja keturių vėjų susidūrimą, smarkų viesulą ar dulkių audrą (`dalhamun`, akadų `ašamšūtu`).

SIR₃ (𒁎, struktūriškai BU OVER BU PLUS AB, šumerų `šir₃` / `sir₃`, akadų `zamāru`, `ṣerhu`) yra klasikinė šumerų logograma, reiškianti „giesmę, himną, dainą arba giedoti“. Ji nuolat sutinkama literatūriniuose kolofonuose, įvardijančiuose šumerų poezijos žanrus, tokius kaip `šir₃-gida` („ilgoji giesmė“) ir `šir₃-namšub`.

EZEN×HA-gunû (𒂪) – sudėtinis dantiraščio ženklas, įterpiantis HA-gunû (𒄪, brūkšniuota žuvis arba gausa) į EZEN (𒂦, religinė šventė). Ankstyvojo dinastinio ir Senosios Babilonijos laikotarpių leksiniuose sąrašuose jis žymi šventinę auką arba apeiginę puotą, gausiai aprūpintą žuvimi šventyklos dievams. Tai pabrėžia žuvies aukų svarbą šumerų kulto iškilmėse.

UD ŠEŠIG×BAD (𒌛) sujungia šešig pleištais papildytą UD (𒌓, saulė, diena arba audra) su įrašytu BAD (𒁁, atviras, tolimas arba mirtis). Mesopotamijos kalendorinėje ir astrologinių pranašysčių tradicijoje jis žymi aptemusią ar lemtingą dieną, užtemimo reiškinį arba protėvių vėlėms skirtą šventės dieną.

EZEN×LAL×LAL (𒂰) įterpia sudvigubintą ženklą LAL×LAL (𒇲, rišti, kaboti arba medus/sirupas) į EZEN (𒂦, religinė šventė). Babilono leksiniuose sąrašuose jis žymi šventinę medaus bei datulių sirupo auką arba kabančiomis girliandomis išpuoštą apeiginę palapinę.

LAGAB×HI×NUN (𒇊) apskrito baseino ženklo LAGAB (𒇉) viduje talpina sudėtinį ženklą HI×NUN (𒄭×𒉣, ENGUR, požeminiai gėli vandenys). Mesopotamijos kosmologinėje ir leksinėje tradicijoje jis vaizduoja šventąjį Apsu baseiną dievo Enkio šventykloje Eridu mieste arba pirmykštę požeminę vandens gelmę (akadų engurru, apsû).

AB×U.U.U (𒀔) šventovės ženklo AB (𒀊) viduje talpina tris U (𒌋, dešimt) pleištus, iš viso sudarančius skaičių trisdešimt. Gretinamas su UD×U.U.U (𒌚, iti, trisdešimties dienų mėnulio mėnuo), šis ženklas žymi trisdešimties dienų kultinį mėnesį arba kas mėnesį švenčiamas šventovės iškilmes.

AN.NAGA OPPOSING AN.NAGA (𒀰) veidrodine priešprieša išdėsto dvi AN.NAGA (𒀭𒉀 – rašto ir javų deivės Nisabos bei šarminio tyrumo logogramos) grupes. Babilono moksliniuose ženklų sąrašuose išlikusi grafema simbolizuoja aukščiausią apeiginį tyrumą bei raštininkų globėjos deivės Nisabos palankumą.

UD×U.U.U (𒌗), logografiškai skaitomas kaip ITI arba ITU (akadų warhu / arhu), yra pagrindinis dantiraščio ženklas, reiškiantis „mėnesį“ ir „mėnesieną“. Sudarytas į UD (𒌓, diena) įrašius tris U (𒌋, dešimt) pleištus (iš viso 30), jis pažodžiui reiškia „trisdešimt dienų“ – idealaus Mesopotamijos mėnulio mėnesio trukmę – ir rašomas prieš kiekvieno mėnesio pavadinimą.

UD×U.U.U GUNU (𒌘) – gunû brūkšniais papildytas monumentalusis UD×U.U.U (𒌗, iti, mėnulio mėnuo) variantas. Ankstyvojo dinastinio, Senosios Babilonijos ir leksiniuose tekstuose papildomi gunû brūkšniai pabrėžia švytėjimą bei pilnatvę ir žymi mėnulio mėnesį, mėnesio vidurio pilnaties šventę arba keliamąjį mėnesį.

IGI/IGI ŠIR/ŠIR UD/UD (𒅉) – šešianaris reduplikuotas junginys, poromis vieną virš kito sudedantis IGI (𒅆, akis), ŠIR / NU₁₁ (𒋓, šviesa arba alebastras) ir UD (𒌓, saulė arba diena) ženklus. Babilono leksiniuose sąrašuose išlikusi kompozicija sujungia tris regos ir šviesos simbolius akinančiam dieviškam spindesiui išreikšti.