Dantiraščio ženklų katalogas: Šventyklos, miestai ir architektūra (113 ženkl.)

Kildinamas iš ankstyvojo pastato aukšto plano brėžinio su vidinėmis sienomis ir šventovės kamera, ženklas E₂ (šumeriškai tariamas „é“, akadiškai – „bītu“) reiškia namą, ūkį arba šventyklą. Kadangi Mesopotamijos šventyklos buvo laikomos tikrais žemiškaisiais dievų namais, šiuo ženklu prasideda visų garsiųjų šventovių ir zikuratų pavadinimai, pavyzdžiui, Uruko „E-ana“ (Dangaus namai) ar Babilono „E-sagila“. Sujungus jį su ženklu GAL („didis“), gaunamas žodis É.GAL („Didysis namas“) – karališkieji rūmai.

Vizualiai kilęs iš žemės ūkio drėkinimo griovio su supiltais pylimais brėžinio, ženklas E (akadiškai „iku“) atspindi irigacinę inžineriją, leidusią suklestėti civilizacijai tarp Tigro ir Eufrato upių. Šumerų gramatikoje ir karališkuosiuose įrašuose jis taip pat reiškė veiksmažodį „kalbėti“, „ištarti“ bei žymėjo vadinamąjį ergatyvo linksnį. Fonetinėje rašyboje tai pagrindinis ženklas grynam balsiui „e“ užrašyti.

Mesopotamijos nedegto molio plytų architektūroje plokšti namų ir šventyklų stogai (šumeriškai „ùr“, akadiškai „ūru“), laikomi tvirtų kedro ar datulių palmių sijų („gušūru“), buvo svarbi gyvenamoji ir ritualinė erdvė, kurioje vasaros naktimis miegodavo šeimos ir būdavo deginami smilkalai žvaigždžių dievybėms. Raštininkų tekstuose ženklas UR₃ taip pat reiškė „uždengti“, „sulyginti“ ir fonetiškai žymėjo skiemenį „ur₃“.

Kilęs iš kuoliukais nužymėto pastato pamatų perimetro brėžinio, skaitomas kaip TEMEN (akadiškai „temennu“), šis ženklas žymi šventąjį šventyklos ar rūmų kertinį pamatą bei pašventintą teritoriją – iš šio šumerų žodžio tiesiogiai kilo ir senovės graikų „temenos“ (τέμενος – šventovės sklypas). Skaitomas kaip TE, jis reiškia „skruostą“ (akadiškai „lētu“) arba veiksmažodį „priartėti“ (akadiškai „ṭehû“), o fonetiškai žymi skiemenį „te“ (bei „ṭe“).

Vienas daugiareikšmiškiausių ženklų visame dantiraštyje: skaitomas kaip BAD (akadiškai „petû“ ir „nesû“), jis reiškia „atverti“ arba „būti toli“; skaitomas kaip TIL (akadiškai „gamāru“) – „užbaigti iki galo“; skaitomas kaip UŠ₂ (akadiškai „mûtu“ ir „damu“) – „mirtį“, „mirti“ arba „kraują“; o skaitomas kaip SUMUN (akadiškai „labīru“) – „senovinis / senas“ (pvz., prierašuose „nurašyta nuo senovinio originalo“). Fonetiškai dažnai žymi skiemenis „bad“, „bat“ ir „be“.

Šumerų architektūriniuose ir poetiniuose tekstuose ženklas DAG (akadiškai „šubtu“) žymi ramią buveinę, vidinę šventovės menę arba karališkąjį būstą, o kaip veiksmažodis reiškia „klajoti“ (akadiškai „nagāšu“). Skaitomas kaip PAR₃, jis reiškia „šviesus“, „žėrintis“. Skiemeniniame Babilono ir Asirijos rašte tai pagrindinis ženklas uždariesiems skiemenims „dag“, „dak“ ir „daq“ užrašyti.

Kvadratinę dėžę arba uždarą pastato patalpą vaizduojantis ženklas, skaitomas kaip PISAN (akadiškai „pisannu“), žymėjo medinę skrynią arba pintą nendrinį krepšį, kuriame rūmų ir šventyklų archyvuose buvo saugomos molinės lentelės (prie jų buvo rišamos molinės etiketės „pisan-dub-ba“ – „lentelių krepšys“). Skaitomas kaip GA₂ (arba GÁ), jis reiškia „patalpą“, veiksmažodį „padėti / įkurti“ (akadiškai „šakānu“), žymi skiemenį „ga₂“ ir tarnauja kaip išorinis rėmas dešimtims sudėtinių ženklų (pvz., AMA – „motina“).

Kilęs iš archajiškos didelio ąsočio ant medinio stovo piktogramos (GAN, akadiškai „kannu“), šis ženklas Mesopotamijoje tapo beribio klestėjimo simboliu. Sujungtas su ženklu GAL₂, jis sudaro garsųjį žodį HE₂.GAL₂ (šumeriškai „hé-ĝál“, akadiškai „hengallu“) – „gausa“, „upių ir laukų derlingumas“ bei „gerovė“, kurią dievai dovanoja teisingo karaliaus valdymui. Šumerų gramatikoje „hé-“ yra palaiminimų priešdėlis („Tegul būna!“), o fonetiškai ženklas žymi skiemenis „he₂“, „gan“ ir „kan“.

Vizualiai vaizduojantis didingą supiltą grūdų kalną, ženklas GUR₇ (akadiškai „karû“) žymėjo valstybinį arba šventyklos grūdų sandėlį – aruodą, kuriame buvo kaupiamas miežių derlius ir atsargos bado metui. Šumerų metrologijoje 1 GUR₇ taip pat reiškė milžinišką apskaitos vienetą, lygų net 3600 GUR grūdų (~1,08 milijono litrų!). Karališkuosiuose įrašuose valdovai didžiuodavosi pripildę šventyklų aruodus („gur₇-dub“) lyg kalnus.

Vaizduojantis ant vertikalios ašies besisukančią medinių durų varčią, ženklas IG (šum. ig, akad. daltu) yra pagrindinė logograma „durims“ (dažniausiai rašoma su medžio determinatyvu GIŠ). Skaitomas kaip GAL₂ (akad. bašû), jis reiškia pamatinį šumerų veiksmažodį „būti, egzistuoti, turėti“, o fonetiškai žymi skiemenis „ig“, „ik“ ir „iq“.

Kilęs iš architektūrinio monumentalių miesto ar šventyklos vartų brėžinio, ženklas KA₂ (akad. bābu) žymi didžiuosius miesto vartus, šventyklos portalą arba kosminį slenkstį. Pasaulinę šlovę šis ženklas pelnė kaip pirmoji Babilono miesto vardo logograma: KA₂.DINGIR.RA.KI (akad. Bāb-ilim – tiesiogiai „Dievo vartai“).

Kilęs iš smailaus trikampio kuolo ar varinės vinies piktogramos, ženklas KAK (šum. gag, akad. sikkatu) reiškia vinį, pleištą arba apeiginį pamatų kūgį. Kadangi Mesopotamijos valdovai naujų šventyklų statybą pradėdavo įkaldami pašventintą pamatų vinį, skaitomas kaip DU₃ (akad. banû, epēšu) šis ženklas tapo pagrindiniu veiksmažodžiu „statyti, mūryti, kurti“.

Vaizduojantis du susikertančius kelius (kryžkelę), ženklas KASKAL (akad. harrānu) reiškia vieškelį, prekybos kelią, prekybinį karavaną arba karinį žygį. Skaitomas kaip DANNA (akad. bēru), jis taip pat žymi Mesopotamijos „dvigubą valandą“ – kelio ir laiko matą, atitinkantį apie 10,8 km atstumą, kurį karavanas nueina per dvi valandas (bei 30° dangaus skliauto lanko).

Vaizduojantis grįsto apeiginio kiemo planą, ženklas KISAL (į akadų kalbą perimtas kaip kisallu) žymi didįjį atvirą šventyklos arba karališkųjų rūmų kiemą. Šioje erdvėje vykdavo viešosios šventės, aukojimai ir raštininkų susirinkimai, kurių švarą prižiūrėjo šventyklos tarnautojas kisalluhhu.

Kilęs iš asilo galvos ar kosminio kalno piktogramos, ženklas KIŠ žymi garsųjį šiaurės Babilonijos miestą Kišą, į kurį, pasak Šumerų karalių sąrašo, po Tvano iš dangaus pirmiausia nužengė karališkoji valdžia. Kadangi Kišo valdymas simbolizavo viešpatavimą visame pasaulyje, šis ženklas įgijo ir „visatos, viso pasaulio“ (akad. kiššatu) reikšmę imperiniame titule šar kiššati („Visatos karalius“).

Kilęs iš gyvūno uodegos piktogramos, ženklas KUN (akad. zibbatu) reiškia uodegą, kariuomenės ariergardą arba drėkinimo kanalo žiotis ir vandens kaupimo tvenkinį (KUN.ZI.DA). Babilonijos astronomijoje junginys MUL.KUN.MEŠ („Uodegos“, akad. Zibbātu) buvo oficialus Zodiako Žuvų žvaigždyno pavadinimas.

Sudarytas iš keturių pleištų kvadrato rėmo (iš pradžių vaizdavusio apskritimą arba masyvų luitą), ženklas LAGAB reiškia bloką, plokštę, rąstą ar apskritimą (akad. pukku), o skaitomas kaip NIGIN₂ (akad. sahāru) – „apsupti, apjuosti, surinkti“. Dantiraščio sistemoje LAGAB yra pats svarbiausias „konteinerinis“ rėmas, kurio viduje įrašant kitus ženklus buvo sudaromos dešimtys naujų sudėtinių logogramų.

Atspindintis administracinio titulo SANGA (akad. šangû) grafinę atmainą, šis ženklas įvardija vyriausiąjį šventyklos žynį-administratorių, kuris valdė milžiniškas šventyklos žemes, grūdų sandėlius, amatininkų dirbtuves ir kulto apeigų ūkį.

Vaizduojantis stačiakampę plytų formą arba suguldytų plytų eiles, ženklas SIG₄ (akad. libittu) yra saulėje džiovintos molio plytos logograma – tai pamatinis akmens neturinčios Mesopotamijos lygumos statybų elementas, iš kurio iškilo visi namai, gynybinės sienos, rūmai ir zikuratai. Su dievo žvaigžde priekyje (dSIG₄) jis įvardija plytų ir statybos dievą Kulą (Kulla).

Kilęs iš penkiakampės žvaigždės (pentagramos) arba architektūrinės nišos kampo piktogramos, ženklas UB (akad. tubqu, kibratu) reiškia kampą, šventyklos nišą arba pasaulio horizonto šalį. Garsiajame imperiniame titule LUGAL AN.UB.DA LIMMU₂.BA (akad. šar kibrāt erbetti), kurį pirmasis prisiėmė Akado karalius Naram-Sinas, jis skelbia „Keturių pasaulio šalių karalių“. Skaitomas kaip AR₂ (akad. tanittu), jis reiškia „šlovę, gyrių“, o fonetiškai žymi skiemenis „ub“ ir „up“.

Žymintis tiek žmogaus šlaunis ar glėbį / kelius (akad. sūnu, pēmu – ant kurių sūpuojamas kūdikis), tiek gilią medžio šaknį, šventyklos pamatą ar apatinį dangaus skliauto horizontą (AN.UR₂, akad. išdu). Karališkosiose maldose dievų nuolat prašoma „sutvirtinti karaliaus sosto pamatus (UR₂ / išdu)“.

Kilęs iš pakylėto sosto ar įtvirtintos gyvenvietės platformos piktogramos, ženklas URU / IRI (akad. ālu) yra visuotinis šumerų žodis „miestui, sostinei ar gyvenvietei“ įvardyti – pačiai Mesopotamijos civilizacijos šerdžiai. Rašomas prieš vietovardžius kaip netariamas determinatyvas, jis nurodo, kad sekantis pavadinimas yra miestas.

Vienas turtingiausių daugiareikšmių šumerų kalbos ženklų: ZAG žymi „petį arba dešiniąją pusę“ (akad. imittu – laimingąją pusę Mesopotamijos pranašystėse, priešingą GUB₃ „kairei“), „valstybės sieną, ribą ar pakraštį“ (akad. pāṭu; ZAG.MU – Naujųjų metų slenkstis), „šventovę, altoriaus nišą“ (akad. eširtu) bei šventyklai skiriamą „dešimtinę“ (ZAG.10).

Reiškiantis „pirmųjų derliaus vaisių auką, pirmąjį šventąjį liejimą arba vyriausiąjį valdytoją“ (šum. nisag, į akadų kalbą perimtas kaip nisannu ir nišakku), šis žodis davė pavadinimą pirmajam Babilonijos kalendoriaus pavasario lygiadienio ir Naujųjų metų mėnesiui Nisannu (iš kurio kilo iki šiol hebrajų, aramėjų ir turkų kalbose vartojamas balandžio mėnesio vardas Nisanas).

Dantiraščio ženklas ŠEŠLAM (Borger MZL 305, U+122C2), sutinkamas šumerų šventyklų pavadinimuose (pvz., E₂-šešlam) bei su paukščio determinatyvu MUŠEN Mesopotamijos pelkių paukščių sąrašuose.

Dantiraščio ženklas AB-gunû, skaitomas UNUG arba UNU (Borger MZL 348, U+12015), sudarytas papildžius šventyklos ženklą AB gunû brūkšniais. Kartu su vietovės determinatyvu KI (Unug-ki) tai garsiojo Uruko – Gilgamešo ir deivės Inanos miesto – logograma, taip pat reiškianti didingą šventovę.

Dantiraščio ženklas DU-gunû, skaitomas DU₆ arba LAḪ₄ (Borger MZL 351, U+1207C). Skaitomas du₆ (akadų tillu) reiškia senovės gyvenvietės kalvą (telį), griuvėsių kalną arba kosminę „Šventąją kalvą“ (du₆-ku₃), o skaitomas laḫ₄ žymi daugiskaitinę veiksmažodžio „atgabenti, varyti“ formą.

Dantiraščio ženklas TE-gunû, skaitomas KAR (Borger MZL 589, U+122FD). Kaip daiktavardis reiškia kanalo „prieplauką, krantinę, uostą ir pirklių prekyvietę“ (šumerų kar; akadų kāru, plg. Kārum Kanešas), kaip veiksmažodis – „išgelbėti“ (akadų eṭēru) arba „atimti“ (ekēmu), taip pat perteikia skiemenį kar.

Dantiraščio ženklas LAGAR-gunû (Borger MZL 697, U+121EF) – gunû brūkšniais papildyta aukšto šumerų kulto žynio ženklo LAGAR (akadų lagaru) forma, naujuoju asirų laikotarpiu paleografiškai suartėjusi su šventosios kalvos ženklu DU₆.

Dantiraščio ženklas LAGAB-squared (keturi kvadratu išdėstyti LAGAB aptvarai, Borger MZL 794, U+121EB), skaitomas NIGIN₅ ir simbolizuojantis pilną visumą, apsupimą iš visų keturių pusių arba keturgubą kiemą.

Dantiraščio ženklas AB×AŠ₂ (Borger MZL 234, U+1200B) – sudėtinis ženklas su AŠ₂ šventovės ženklo AB viduje, Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose žymintis šventąjį būstą arba miesto dalį.

Dantiraščio ženklas AB×GAL, skaitomas IRI₁₁ arba URU₁₂ (Borger MZL 241, U+1200D), sudarytas ženklą GAL („didelis“) įrašius į šventovės ženklą AB. Šumerų liturginiuose ir leksiniuose tekstuose reiškia „didžiąją šventovę“ arba „išaukštintą miestą“.

Garsusis dantiraščio ženklas AB×ḪA, skaitomas NINA, NANŠE arba NINUA (Borger MZL 246, U+1200F), vaizduojantis žuvį (ḪA) šventovės aptvare (AB). Su dievybės determinatyvu (d-Nanše) žymi šumerų socialinio teisingumo, sapnų ir vandenų deivę Nanšę, o su vietovės determinatyvu – Lagašo miestą Niną bei Asirijos sostinę Nineviją (Ninua).

Dantiraščio ženklas AB×IMIN (Borger MZL 247, U+12011), sudarytas skaičių septyni (IMIN) įrašius į šventovės ženklą AB ir išsaugotas babiloniečių leksiniuose sakralinės architektūros sąrašuose.

Dantiraščio ženklas AB×LAGAB, skaitomas MURGU₃ (Borger MZL 245, U+12012), jungiantis šventovės ženklą AB ir aptvaro ženklą LAGAB Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas AB׊EŠ (Borger MZL 242, U+12013), sudarytas ženklą ŠEŠ įrašius į šventovės ženklą AB ir sutinkamas babiloniečių šventyklų ideogramų sąrašuose.

Dantiraščio ženklas BULUG/BULUG (du vienas virš kito išdėstyti riboženklio ženklai BULUG, Borger MZL 163, U+12052), žymintis daugiskaitinius riboženklius, kuolelius arba žemių ribų padalijimą (šumerų bulug; akadų pulukku).

Dantiraščio ženklas E×PAP (Borger MZL 499, U+1208B), jungiantis kanalo ženklą E su PAP ir žymintis molinį apeiginio nuliejimo vamzdį arba lataką (akadų arūtu), kuriuo mirusiųjų protėvių vėlėms būdavo liejamas vėsus vanduo.

Dantiraščio ženklas E₂×GAR (Borger MZL 500, U+1208F), sudarytas duonos ir maisto davinio ženklą GAR įrašius į namo/šventyklos ženklą E₂. Žymi maisto atsargų sandėlį arba šventyklos kepyklą.

Dantiraščio ženklas E₂×MI, skaitomas ITIMA (Borger MZL 502, U+12090) – vaizdi sudėtinė ideograma iš E₂ („namas, šventykla“) + MI („tamsus, naktis“), pažodžiui „tamsioji menė“. Reiškia giliausią, be langų pastatytą šventyklos šventų švenčiausiąją celę arba privatų miegamąjį (šumerų itima; akadų kummu, kissu).

Dantiraščio ženklas E₂×SAL, skaitomas AMA₅ (Borger MZL 504, U+12091), jungiantis E₂ („namas“) + SAL/MUNUS („moteris“). Tai šumerų „moterų pusės, vidinių šeimos kambarių, privataus būsto“ logograma (šumerų ama₅; akadų maštaku), taip pat skaitoma arḫuš₂ („įsčios, gailestingumas“).

Dantiraščio ženklas E₂׊E (Borger MZL 501, U+12092), sudarytas miežių/grūdų ženklą ŠE įrašius į namo ženklą E₂ ir reiškiantis „grūdų sandėlį, aruodą, klėtį“ (akadų našpaku, bīt še'i).

Dantiraščio ženklas E₂×U (Borger MZL 503, U+12093), sudarytas ženklą U įrašius į namo/šventyklos ženklą E₂ ir išsaugotas babiloniečių architektūrinių ideogramų sąrašuose.

Dantiraščio ženklas EZEN×BAD, visuotinai skaitomas BAD₃ (Borger MZL 263, U+120A6), kilęs iš įtvirtintos sienos piktogramos. Tai pagrindinė šumerų „miesto gynybinės sienos, tvirtovės, įtvirtinimo“ logograma (šumerų bad₃; akadų dūru), nuolat sutinkama karališkųjų metų pavadinimuose bei tvirtovių varduose (pvz., Bad-tibira, Dūr-Šarukinas).

Dantiraščio ženklas EZEN×KASKAL (Borger MZL 266, U+120AC), jungiantis EZEN („šventė“) su KASKAL („kelias, žygis“) ir leksiniuose sąrašuose žymintis iškilmingą šventinę procesiją bei džiūgavimą.

Dantiraščio ženklas GA₂×DA (Borger MZL 419, U+120C3), sudarytas šono ženklą DA įrašius į pastato ir talpyklos ženklą GA₂ babiloniečių architektūrinių patalpų sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GA₂×DI (Borger MZL 432, U+120C4), jungiantis patalpos ženklą GA₂ su teismo sprendimo ženklu DI babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GA₂×EL (Borger MZL 435, U+120C7), sudarytas tyrumo ir švaros ženklą EL/SIKIL įrašius į patalpos ženklą GA₂ babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GA₂×GI₄ (Borger MZL 420, U+120CE), jungiantis GA₂ („patalpa, dėžė“) su GI₄ („grąžinti, užverti, užrakinti“) babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GA₂×ḪUB₂ (Borger MZL 418, U+120D5), sudarytas ženklą ḪUB₂ įrašius į aptvaro ir patalpos ženklą GA₂ babiloniečių moksliniuose ženklų sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GA₂×MI, skaitomas ITIMA₂ (Borger MZL 436, U+120DF), sudarytas tamsos ir nakties ženklą MI įrašius į patalpos ženklą GA₂. Kaip ir E₂×MI (itima), žymi uždarą, tamsią šventyklos vidinę celę arba miegamąjį (akadų kummu, kissu).

Dantiraščio ženklas GA₂×NUN, skaitomas GANUN (Borger MZL 416, U+120E0), jungiantis GA₂ („pastatas, patalpa“) su NUN („didis, kunigaikštiškas“). Tai pagrindinė šumerų „didžiosios saugyklos, sandėlio, aruodo arba iždo“ logograma (šumerų ganun; akadų ganūnu), gausiai sutinkama ūkio archyvuose.

Dantiraščio ženklas GA₂×PA (Borger MZL 422, U+120E2), sudarytas skeptro ir prievaizdo ženklą PA įrašius į patalpos bei talpyklos ženklą GA₂ babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GA₂×UD (Borger MZL 431, U+120EB), jungiantis patalpos ir krepšio ženklą GA₂ su UD („saulė, diena, sausas“) babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GA₂/GA₂ (du vienas virš kito išdėstyti GA₂ ženklai, Borger MZL 438, U+120ED), žymintis kelias saugyklos patalpas, sukrautas dėžes arba reduplikuotą šumerų veiksmažodį ga₂-ga₂ („krauti, dėti“).

KA₂ CROSSING KA₂ (𒆎) yra simetriškas sudėtinis glifas, sudarytas iš dviejų susikertančių KA₂ („vartai“) ženklų. Mesopotamijos architektūrinėse ir leksinėse tradicijose jis vaizduoja susikertančius miesto vartus, didingą dvigubą portalą arba svarbią kryžkelę.

LAGAB׊U₂ (𒇟) įrėmina ŠU₂ („uždengti, apgaubti, aptemti“) apskrito žiedo LAGAB viduje. Babilonijos leksinėse tradicijose jis žymi uždengtą saugyklos duobę, skliautuotą požeminę kamerą arba stogu dengtą aptvarą.

DU₆ (𒇭, struktūriškai LAGAR׊E, iš pradžių – aukšta grūdų krūva) yra pagrindinė šumerų logograma, reiškianti „kalvą, griuvėsių kalną arba archeologinį telą“ (akadų `tīlu`). Ji taip pat įeina į junginį `du₆-ku₃` („Tyrasis kalnas“) – mitinį dievų kosminį kalną, kuriame buvo lemiami likimai.

URU×A (𒌸) sujungia URU („miestas; tvanas, audra `uru₂`“) su viduje įrašytu A („vanduo, kanalas“) ženklu. Šumerų ir akadų tekstuose jis žymi vandenų bei kanalų apsuptą miestą arba viską nuplaunantį potvynį (`abūbu`).

URU×AŠGAB (𒌹) įrėmina AŠGAB („odminis, odos amatininkas“; akadų `aškāpu`) ženklo URU („miestas, miesto kvartalas“) viduje. Ankstyvojo dinastinio ir III Ūro dinastijos laikotarpio tekstuose jis žymi odos meistrų kvartalą arba specializuotą amatininkų gyvenvietę.

URU×BAR (𒌺) sujungia URU („miestas“) su BAR („išorė, išorinis, kraštas“) ženklu. Atitikdamas šumerų terminą `uru-bar` („išorinis miestas, priemiestis, kaimas“; akadų `kapru`, `kamītu`), jis įvardija už pagrindinės vidinio miesto sienos (`uru-ša₃`) plytinčius kvartalus ir gyvenvietes.

URU×DUN (𒌻) sujungia URU („miestas“) su viduje įrašytu DUN („kasti kanalus ir griovius“; akadų `herû`) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose ir geografiniuose sąrašuose jis žymi apsauginiais grioviais bei drėkinimo kanalais apjuostą miestą.

URU×GAL (𒌽) sujungia URU („miestas“) su viduje įrašytu GAL („didelis, didis“) ženklu. Atitikdamas šumerų `iri-gal` / `uru-gal` (akadų `ālu rabû`, `irigallu`), jis reiškia tiek „didįjį miestą, sostinę“, tiek mirusiųjų „Didįjį miestą“ – Mesopotamijos požemio karalystę.

URU×GAR (𒌿) įrėmina GAR / NINDA („duona, maisto davinys; padėti, sukaupti“) ženklo URU („miestas“) viduje. Mesopotamijos leksinėse ir administracinėse tradicijose jis žymi maisto atsargomis aprūpintą miestą, sandėlių centrą arba vidinę miesto dalį.

URU×HA (𒍁) sujungia URU („miestas, gyvenvietė“) su viduje įrašytu HA / KU₆ („žuvis“) ženklu. Savo sandara artimas ženklui AB×HA (`NINA` / `Sirara`), jis žymi žvejų miestą, marių uostą arba žuvininkystės kvartalą.

URU×IŠ (𒍄) sujungia URU („miestas, gyvenvietė“) su viduje įrašytu IŠ („kalva, žemės sampilas, dulkės“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi ant aukštos kalvos (`telo`) iškilusį miestą arba smėlio užneštą senovinę gyvenvietę.

URU×KI (𒍅) įrėmina geografinį determinatyvą bei daiktavardį KI („vieta, žemė, kraštas“) ženklo URU („miestas“) viduje. Jis veikia kaip monografinis junginio `uru-ki` užrašymas, žymintis miestą su jo apylinkėmis, miestą-valstybę arba gimtąją gyvenvietę.

URU×LUM (𒍆) sujungia URU („miestas“) su viduje įrašytu LUM („vešėti, gausiai derėti, klestėti“) ženklu. Babilonijos leksiniuose sąrašuose jis žymi klestintį, gausiai apgyvendintą ir derliumi palaimintą miestą.

URU×MIN (𒍇) įrėmina skaitvardžio ženklą MIN („du, pora, dvyniai“) ženklo URU („miestas“) viduje. Mesopotamijos leksinėse tradicijose jis žymi dvigubą miestą, upės ar kanalo į dvi dalis padalytą gyvenvietę arba dvigubą miesto kvartalą.

URU×PA (𒍈) sujungia URU („miestas“) su viduje įrašytu PA („skeptras, prižiūrėtojas, vietininkas“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose ir administraciniuose sąrašuose jis žymi prižiūrėtojo ar vietininko (`ugula-uru`, akadų `šākin āli`) valdomą miestą.

URU׊E (𒍉) įrėmina ŠE („miežiai, javai“) ženklo URU („miestas, kaimas“) viduje. Šumerų administracinėje geografijoje jis įvardija žemdirbių gyvenvietę arba miestelio grūdų surinkimo bei saugojimo centrą.

URU×SIG₄ (𒍊) sujungia URU („miestas“) su viduje įrašytu SIG₄ („plyta, plytų mūras“; akadų `libittu`) ženklu. Šumerų miestų raudose ir šventyklų himnuose šventasis miesto plytų mūras (`sig₄-uru`) įkūnija jo tvirtumą ir dieviškąją kilmę.

URU×TU (𒍋) įrėmina TU („žynys, užkalbėjimas `tu₆`; įžengti `ku₄`“) ženklo URU („miestas“) viduje. Babilonijos leksinėse serijose jis žymi žynių bei apeigų miestą arba specialų URU grupės junginį.

URU×UD (𒍍) sujungia URU („miestas; audra, tvanas `uru₂`“) su viduje įrašytu UD („saulė, diena, šviesus, audra“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi arba saulėje spindintį miestą, arba žaibuojančią vėtrą.

UŠ×KU (𒍓) sujungia UŠ („pamatas, ilgis, stovėti“) su viduje įrašytu KU („paguldyti, tvirtai padėti, pagrindas“) ženklu. Mesopotamijos architektūrinėse ir leksinėse tradicijose jis žymi tvirtai paklotą pastato pamatą (`uš ki-gar`).

AB×NUN (𒍰) sujungia AB („jūra; šventovė `eš₃`“) su viduje įrašytu NUN („kunigaikštis; Eridu miestas“) ženklu. Archajinėse ir leksinėse tradicijose jis susieja šventovę bei kosminę jūrą (`ab`) su Eridu miesto dievu Enkiu (`nun`).

AB×DUN₃ GUNU (𒀌) sujungia AB („šventovė `eš₃`; jūra“) su viduje įrašytu DUN₃-gunû (`šul` – „kilnus karys, didvyris, jaunuolis“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi šventą didvyrio menę arba šventovę.

AB×GAN₂ TENU (𒀎, leksiniuose sąrašuose skaitomas `kiši₁₆`) sujungia AB („šventovė, šventyklos ūkis“) su pasvirusiu lauko ženklu GAN₂-tenû. Jis žymi tiek šventyklos žemės valdą, tiek dygliuotą akacijos krūmą (`ašāgu`), naudotą gyvatvorėms ir vaistams.

AB×IGI GUNU (𒀐) sujungia AB („šventovė, lango anga“; akadų `aptu`) su paryškintu akies ženklu IGI-gunû. Mesopotamijos architektūrinėse ir leksinėse tradicijose jis vaizduoja pastato ar šventyklos lango angą, pro kurią žvelgiama (`ab-igi`).

DAG KISIM₅×GI (𒁝) įterpia GI (𒄀, nendrė) į piemenų aptvaro ženklą DAG.KISIM₅ (𒁙). Šumerų ir akadų leksinėje tradicijoje jis žymi nendrėmis aptvertą gardą arba pastogę, taip pat tuščio aptvaro tylą ir ramybę (akadų qūlu, šaqummatu). Ženklas atspindi pelkių nendrių ryšulių naudojimą kaimo aptvarams statyti pietų Babilonijoje.

DAG KISIM₅×LU (𒁥), logografiškai skaitomas kaip AMAŠ, yra klasikinė sudėtinė ideograma, įterpianti LU / UDU (𒇻, avis) į aptvaro ženklą DAG.KISIM₅ (𒁙). Jis reiškia „avių gardą“ arba „avidę“ (akadų supūru) – svarbią Mesopotamijos kaimo ūkio grandį ir dažną poetinę metaforą šumerų raudose dėl sugriautų miestų bei išblaškytų kaimenių.

EZEN×DUN₃-gunû (𒂧) – klasikinė monumentalioji BAD₃ (akadų dūru) forma, reiškianti „įtvirtintą miesto sieną“, „gynybinį pylimą“ arba „tvirtovę“. Į EZEN (𒂦) aptvaro rėmą įterpus kovos kirvio emblemą DUN₃-gunû, ženklas vaizdžiai perteikia ginamą perimetrą. Jis nuolat sutinkamas karališkuosiuose statybų įrašuose ir metų pavadinimuose, šlovinančiuose sienų mūrijimą.

EZEN×KASKAL SQUARED (𒂭) – sudėtingas sudėtinis ženklas, EZEN (𒂦, šventė arba miesto rėmas) viduje talpinantis keturis kvadratu išdėstytus KASKAL (askal, kelias arba žygis) ženklus. Babilono moksliniuose ženklų sąrašuose užfiksuota grafema vaizduoja iš keturių pasaulio šalių sueinančią iškilmingą procesiją arba įtvirtintą prekybos kelių kryžkelę.

GA₂×GAN₂-tenû (𒃋), logografiškai skaitomas kaip PES₄ (PESH₄), įterpia pasuktą lauko arba ryšulio ženklą GAN₂-tenû (𒃸) į GA₂ (𒂷, namas arba nendrinė pintinė). Šumerų ir akadų leksiniuose tekstuose jis reiškia ir tvirtai surištą klėties talpą lauko derliui, ir pilnėjančias įsčias nėštumo metu (akadų erû, libbu).

GA₂×IGI-gunû (𒃖) įterpia IGI-gunû (𒅇 / SIG₇, spinduliuojanti budri akis arba žalsvas spindesys) į architektūrinį rėmą GA₂ (𒂷, menė arba dėžė). Babilono ženklų sąvaduose (Ea IV) užfiksuotas ženklas žymi saugomą šventyklos kambarį, puošnią relikvijų skrynią arba uždarą žaliuojantį kiemelį šventovės teritorijoje.

NIM×GAN₂-tenû (𒉐), logografiškai skaitomas kaip TUM₃, sujungia NIM (𒉌, aukštumos arba Elamas) su GAN₂-tenû (𒃸, surištas ryšulys arba laukas). Greta TUM₂ (𒁺) jis reiškia „atgabenti“, „išsinešti“ arba „paimti karo grobį iš rytinių aukštumų“ (akadų tabālu, babālu), atspindėdamas šimtmečius trukusius Babilonijos ir Elamo ryšius bei kovas.

NUN LAGAR×GAR (𒉤) įterpia GAR / NINDA (𒃻, duona, pašaras arba davinys) į sudėtinį galvijų gardo ženklą NUN.LAGAR / TUR₃ (𒉣𒇬). Babilono leksiniuose sąrašuose jis žymi grūdų pašaru aprūpintą tvartą ar veršiavimosi pastogę melžiamoms karvėms bei veršeliams.

SIG₄/SIG₄ ŠU₂ (𒋟) vertikaliai sudeda du SIG₄ (𒋞, nedegta plyta) ženklus greta ŠU₂ (𒋙, uždengti arba apgaubti). Babilono architektūriniuose ir leksiniuose tekstuose jis žymi nuo lietaus uždengtą saulėje džiovintų plytų rietuvę, skliautinę plytų konstrukciją arba plytų degimo krosnį.

URU×GAN₂-tenû (𒌾) įterpia pasuktą lauko arba tinklo ženklą GAN₂-tenû (𒃸) į miesto ideogramą URU (𒌷). Babilono leksiniuose sąrašuose jis žymi arba išmatuotų dirbamų laukų supamą įtvirtintą gyvenvietę, arba apsiausties pylimų apimtą miestą.

DIN KASKAL U GUNU DIŠ (𒁸) – sudėtingas jungtinis ženklas, apjungiantis DIN (𒁷, vynas arba smuklininkas) su KASKAL (kelias arba karavanų stotis), U-gunû ir DIŠ. Babilono moksliniuose ženklų sąrašuose išlikusi grafema žymi pakelės smuklę, karavanų aprūpinimo postą arba keliautojams skirtą gėrimo davinį.

EZEN×DUN₃-gunû-gunû (𒂨) – sustiprinta grafinė EZEN×DUN₃-gunû (𒂧, bad₃, tvirtovės siena) atmaina su dvigubais gunû brūkšniais ant vidinės kirvio emblemos. Šumerų ir akadų ženklų sąrašuose ji žymi arba galingai įtvirtintą citadelės sieną (bad₃), arba žvilgantį varinį katilą bei kovos ženklą (šen, akadų ruqqu).

GA₂×A.IGI (𒂺) įterpia sudėtinį ženklą A.IGI (𒀀𒅆, er₂, pažodžiui „akies vanduo“, t. y. ašaros arba verksmas) į GA₂ (𒂷, namas arba menė). Mesopotamijos leksinėje ir liturginėje tradicijoje jis žymi gedulo namus, laidojimo koplyčią arba šventovę, kurioje gala žyniai giedojo apeigines raudas.

GA₂×AŠ₂.GAL (𒂾) įterpia AŠ₂ (𒀾, dvigrūdžiai kviečiai arba atsargos) ir GAL (𒃲, didelis) į sandėlio rėmą GA₂ (𒂷). Babilono leksiniuose sąrašuose (Ea IV) išlikęs ženklas žymi didelę šventyklos klėtį arba pagrindinę grūdų talpyklą, skirtą dvigrūdžiams kviečiams bei rinktinėms javų aukoms.

GA₂×DIM׊E (𒃅) apgaubia sudėtinį ženklą DIM׊E (𒁴 su 𒊺, surištas nendrių stulpas ir miežiai) architektūriniu rėmu GA₂ (𒂷). Babilono leksiniuose sąrašuose jis žymi cilindrinį nendrių bei molio grūdų silosą arba klėtį, kurioje buvo kraunami surišti nupjautų miežių pėdai.

GA₂×EL.LA (𒃈) įterpia EL (𒂖, tyras, švarus arba pašventintas) bei jo fonetinį papildinį LA (𒆷, sudarančius el-la) į menės ženklą GA₂ (𒂷). Šumerų ir akadų leksinėje tradicijoje jis žymi apeigiškai apvalytą šventyklos kambarį, apsivalymo menę arba šventą relikvijų dėžutę.

GA₂×HI.LI (𒃔) įterpia junginį HI.LI (𒄭𒇷, hili, žavesys, puošnumas, patrauklumas arba apeiginis perukas; akadų kuzbu) į GA₂ (𒂷, menė arba skrynelė). Šumerų ir akadų tekstuose jis reiškia arba dieviško žavesio kupiną deivės miegamąją menę (é-hi-li), arba puošnią dėžutę papuošalams bei perukams laikyti.

GA₂×KID.LAL (𒃛) pastato ženklo GA₂ (𒂷) viduje sujungia KID (𒆤, pintas nendrių demblys) ir LAL (𒇲, kaboti arba pakabinti). Mesopotamijos architektūros leksikoje jis vaizduoja kambarį arba durų angą, pridengtą kabančiu nendrių dembliu (gi-kid-lal), saugančiu nuo kaitros bei dulkių.

GA₂×NUN/NUN (𒃡) namo arba įsčių ženklo GA₂ (𒂷) viduje talpina vertikalią NUN (𒉣, kunigaikštis arba Eridu dievybė) ženklų porą. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis priklauso agarin / tur₃ grupei ir žymi kunigaikštišką vidinę šventovę, šventą galvijų gardą arba gimdančias pramotės įsčias (akadų agarinnu).

GA₂×UD.DU (𒃬) įterpia veiksmažodinį junginį UD.DU (𒌓𒁺, skaitomą e₃ – „išeiti“, „pasirodyti“ arba „saulėtekis“; akadų aṣû) į pastato ženklą GA₂ (𒂷). Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi į tekančią saulę atgręžtus rytinius šventyklos vartus arba sandėlį, iš kurio buvo išduodamos gėrybės.

LAGAB×IM.LU (𒇎) sujungia apskrito aptvaro ženklą LAGAB (𒇉) su IM (𒅎, plūktas molis arba molinė siena) ir LU / UDU (𒇻, avis). Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis apibūdina iš plūkto molio arba nedegtų plytų pastatytą kaimo avių gardą, saugojusį kaimenes nuo plėšrūnų ir šaltų vėjų.

URU×U.GUD (𒍌) įterpia U (𒌋, dešimt arba ganykla) ir GUD (𒄞, jautis arba galvijai) į miesto ideogramą URU (𒌷). Mesopotamijos geografiniuose ir leksiniuose sąrašuose jis žymi gyvulininkystės miestelį arba miesto galvijų gardų centrą, kuriame buvo telkiamos šventyklos bei valstybės bandos.

DAG KISIM₅×A.MAŠ (𒁗) įterpia A (𒀀, vanduo arba garsas /a/) ir MAŠ (𒈦, ožiukas, gyvuliai arba garsas /maš/) į piemenų aptvaro ženklą DAG.KISIM₅ (𒁙). Tiek semantiškai („girdomas ožiukų gardas“), tiek fonetiškai (/a-maš/) jis perteikia šumerų žodį amaš (akadų supūru – „avių gardas“ arba „piemenų aptvaras“).

DAG KISIM₅×LU.MAŠ₂ (𒁦) – pilniausia klasikinė AMAŠ (akadų supūru – „avių gardas“) forma, į DAG.KISIM₅ (𒁙) aptvaro rėmą įterpianti ir LU / UDU (𒇻, avis), ir MAŠ₂ (𒈧, ožka). Kadangi Mesopotamijos piemenys avis ir ožkas ganė kartu vienoje smulkiųjų gyvulių kaimenėje (udu maš₂-hi-a), šis sudėtinis ženklas tiksliai atspindi tikrąją ganiavos praktiką.

E/E NUN/NUN (𒂌) sujungia du vienas virš kito sudėtus E (𒂊, drėkinimo kanalas arba pylimas) ženklus su dviem vertikaliais NUN (𒉣, kunigaikštis arba Eridu dievybė) ženklais. Ankstyvojo dinastinio ir Babilono laikotarpių leksiniuose sąrašuose išlikusi keturguba grafema žymi dvigubais pylimais įrėmintus šventuosius arba karališkuosius drėkinimo kanalus.

GA₂×AB₂ TENU.TAB (𒂻) architektūrinio ženklo GA₂ (𒂷) viduje talpina pasuktą AB₂ (𒀖, karvė arba raguotas kraigas) ir TAB (𒋰, dvigubas arba pora). Giminingas EŠ₃ (šventovės) ženklų grupei, jis žymi dviejų navų šventąją karvidę arba poriniais ragais vainikuotą šventyklos pastatą.

GA₂×EN×GAN₂ TENU (𒃊) įterpia sudėtinę pjūties ideogramą EN×GAN₂-tenû (𒂙, buru₁₄, pjūtis; akadų ebūru) į pastato ženklą GA₂ (𒂷). Pažodžiui jis reiškia „pjūties namus“ arba „derliaus klėtį“, kurioje su antspaudais buvo saugomi šviežiai nuimti vasaros javai.

NIM×GAR.GAN₂ TENU (𒉑) – pilnesnė grafinė NIM×GAN₂-tenû (𒉐, tum₃ / kir₄) atmaina, prie NIM (𒉌, aukštumos) ir GAN₂-tenû (𒃸) pridedanti GAR (𒃻, gėrybės arba atsargos). Šumerų ir akadų tekstuose jis reiškia „išgabenti gėrybes ar grobį“ (akadų tabālu), taip pat naudojamas žodžiui kir₄ (hiena; akadų būṣu) užrašyti.

NUN CROSSING NUN LAGAR/LAGAR (𒉬) – sudėtinga reduplikuota NUN.LAGAR / TUR₃ (𒉣𒇬, galvijų gardas) atmaina, jungianti sukryžiuotus NUN (𒉣) ženklus su vertikaliai sudėtais LAGAR (𒇬) ženklais. Babilono leksiniuose sąrašuose ji vaizduoja didelį sujungtų galvijų tvartų kompleksą arba šventyklos pieninės gardus.

E₂×A.HA.DA (𒂎) šventyklos ir namo ženklo E₂ (𒂍) viduje talpina A (𒀀, vanduo), HA / KU₆ (𒄩, žuvis) ir DA (𒁕, kraštas arba krantinė). Greta GA₂×A.DA.HA (𒂸) bei LAGAB×A.DA.HA (𒆺) jis žymi mūrinį šventyklos žuvų baseiną, kuriame dievų puotoms buvo laikomos gyvos žuvys.

GA₂×HA.LU.EŠ₂ (𒃑) saugyklos ženklo GA₂ (𒂷) viduje talpina HA / KU₆ (𒄩, žuvis), LU / UDU (𒇻, avis) ir EŠ₂ (𒂠, virvelė arba ryšulys). Mesopotamijos administracinėje ir leksinėje tradicijoje jis vaizduoja podėlį arba pintą krepšį, kuriame laikomos ant virvelių suvertos džiovintos žuvys ir aviena.

GA₂×AN.KAK.A (𒍹) architektūrinio ženklo GA₂ (𒂷) viduje talpina AN (𒀭, dievas arba dangus), KAK (𒆕, statyti arba pamatinis kaištis) ir A (𒀀). Archajiniuose ir Babilono leksiniuose sąrašuose išlikęs ženklas žymi dievybei pastatytą pašventintą šventyklos menę arba pamato kamerą apeiginiams kaiščiams įkalti.

KASKAL LAGAB×U/LAGAB×U (𒆝) sujungia KASKAL (kelias, žygis arba karavanų trasa) su dviem vertikaliai sudėtais LAGAB×U (𒇥, pu₂ / tul₂, šulinys arba cisterna) ženklais. Mesopotamijos geografiniuose ir leksiniuose tekstuose jis vaizdžiai perteikia dykumos karavanų stotį su dviem vandens šuliniais prie prekybos kelio.

KASKAL/KASKAL LAGAB×U/LAGAB×U (𒆞) sujungia du vertikaliai sudėtus KASKAL (kelias arba karavanų maršrutas) ženklus su dviem LAGAB×U (𒇥, pu₂ / tul₂, šulinys arba cisterna) ženklais. Kaip pilnai reduplikuotas KASKAL LAGAB×U/LAGAB×U (𒆝) atitikmuo, jis žymi besikertančius didžiuosius prekybos kelius su gausiomis vandens šulinių stotimis.