Dantiraščio ženklų katalogas: Fonetiniai skiemenys ir gramatika (84 ženkl.)

Sudarytas iš ritmiška kolona išdėstytų horizontalių pleištų, ženklas I kilo iš ankstyvojo simbolio, vaizdavusio penkis dygstančius ūglius arba penkis rankos pirštus. Šumerų šventyklų himnuose ir liturgijoje jis turėjo logografinę reikšmę „šlovinti“, „aukštinti“ (akadiškai „na'ādu“) ir buvo nuolat naudojamas kaip veiksmažodžių priešdėlis. Visuose Senosios Babilonijos ir Naujosios Asirijos tekstuose tai pagrindinis ženklas balsiui „i“ užrašyti.

Struktūriškai sudarytas iš dviejų dalių – IGI („akis“) ir DIB („praeiti“ arba „užverti“, tarsi miegui užmerkiant akis), ženklas U₃ iš pradžių reiškė „miegą“ arba „snaudulį“ (akadiškai „šittu“). Dėl savo fonetinio skambesio „ù“ Mesopotamijos raštininkai jį pavertė pagrindiniu jungtuko „ir“ / „be to“ ženklu, jungiančiu sakinius įstatymuose, metraščiuose ir diplomatiniuose laiškuose. Amarnos diplomatinio archyvo bei Babilono laiškuose šiuo ženklu prasideda daugybė pastraipų.

Sudarytas iš kampinio pleišto U ir jaučio ženklo GU₄, simbolis UL (akadiškai „ullû“ bei „inbu“) apima poetiškas laiko ir visatos sąvokas. Šumerų pasaulio sukūrimo mituose garsioji frazė „u₄-ul-lí-a-ta“ („tomis tolimomis pirmykštėmis dienomis“) pradėdavo pasakojimus apie visatos pradžią, o poezijoje UL reiškė „žiedą“, „vaisių“, „švytėjimą“ bei „džiaugsmą“. Fonetiškai šis ženklas rašyklėje žymi dažną skiemenį „ul“.

Vienas pamatinių atvirojo skiemens ženklų visoje dantiraščio abėcėlėje: BA reiškia „paskirstyti“, „padalinti į dalis“ arba „apdovanoti“ (akadiškai „zâzu“ ir „qiāšu“). Ūro ir Lagašo šventyklų ūkio apskaitos lentelėse jis nuolat sutinkamas davinių sąrašuose („še-ba“ – miežių davinys, „ì-ba“ – aliejaus davinys, „síg-ba“ – vilnos davinys darbininkams). Šumerų gramatikoje tai taip pat itin dažnas veiksmažodžių priešdėlis bei fonetinis skiemuo „ba“.

Kilęs iš archajiškos Uruko piktogramos, vaizdavusios smailiadugnį molinį ąsotį alaus rauginimui ir laikymui, šis ženklas logografiškai buvo skaitomas KAŠ (šumeriškai „alus“, akadiškai – „šikaru“). Iš miežių salyklo ir dvisėklių kviečių duonos („bappir“) verdamas alus buvo pagrindinis Mesopotamijos gėrimas, geriamas per ilgus nendrinius šiaudelius ir apdainuotas garsiajame „Himne deivei Ninkasi“. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „bi“ (arba „be“) užrašyti.

Išsivystęs iš žmogaus rankos ir dilbio su išskėstais pirštais piktogramos, ženklas DA (akadiškai „idu“ – ranka, šonas, jėga; „itti“ – kartu su) reiškia fizinį artumą, globą ir tvirtumą. Šumerų kalbos gramatikoje šiuo ženklu žymimas komitatyvo linksnio priesagas „-da“ („su / kartu su“), o akadiškuose karalių tituluose „da-num₂“ („dannum“) reiškė „galingasis“. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „da“ užrašyti.

Kilęs iš ankstyvosios pieno indo su snapeliu ar dangteliu piktogramos, ženklas GA (akadiškai „šizbu“) reiškia „pieną“ ir sudaro visos šumerų pienininkystės terminijos pagrindą – pavyzdžiui, „ga-àr“ („sūris“) arba „amar-ga“ („žindomas veršelis“). Karališkojoje mitologijoje Mesopotamijos valdovai skelbdavo, kad kūdikystėje buvo maitinti šventuoju deivės motinos Ninhursag arba Ištarės pienu. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „ga“ užrašyti.

Išsivystęs iš apskrito žetono, simbolizavusio pilną horizontą ar didelį indą, šis ženklas pasižymi ypatinga reikšmių gausa. Skaitomas kaip DU₁₀ arba DUG₃ (akadiškai „ṭābu“), jis reiškia „geras“, „saldus“, „malonus“ arba „palankus“. Skaitomas kaip HI (akadiškai „balālu“), jis reiškia „maišyti“ arba „lydyti“ (pavyzdžiui, varį su alavu bronzai gauti), o kaip ŠAR₂ Babilono matematikoje žymi skaičių 3600 ($60^2$) bei visą visatą („kiššatu“). Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „hi“ (ir „he“).

Šumerų poezijoje ir himnuose meilės deivei Inanai (Ištarei) ženklas LA (akadiškai „lalû“) reiškia klestinčią gausą, jaunatvišką žavesį, džiaugsmą ir palaimą. Logografiškai skaitomas ŠIKA (akadiškai „haṣbu“), jis reiškia degto molio indo šukę. Akado ir Babilono tekstuose vienas pats ženklas LA nuolat žymi neigiamąją dalelytę „lā“ („ne“ arba „be“ – giminišką arabų „lā“ ir hebrajų „lō“) bei fonetinį skiemenį „la“.

Su medžio determinatyvu GIŠ skaitomas kaip PEŠ₃ (akadiškai „tittu“), šis ženklas žymi saldųjį figmedį bei džiovintų figų paplotėlius, buvusius brangia auka Šumero ir Babilono šventyklų altoriams bei karališkoms puotoms. Skaitomas kaip MA (žodyje „ma-da“, akadiškai „mātu“), jis reiškia „šalį“, „kraštą“ arba „provinciją“. Akado gramatikoje „-ma“ taip pat yra itin dažna pabrėžiamoji ir sakinius jungianti dalelytė, todėl ženklas MA bei skiemuo „ma“ sutinkami beveik kiekvienoje lentelėje.

Kilęs iš archajiškos tamsiais brūkšniais užpildyto dangaus skliauto piktogramos, vaizdavusios sutemas ir šešėlius, šumerų kalboje šis ženklas buvo skaitomas GE₆ arba MI („naktis“, „tamsa“, „pavėsis“; akadiškai „mūšu“ ir „ṣillu“) bei GIG („juodas“, akadiškai „ṣalmu“). Garsiajame šumerų ir babiloniečių savivardžio junginyje „saĝ-ge₆-ga“ („juodagalviai žmonės“, akadiškai „ṣalmat qaqqadi“) šis ženklas rašomas iškart po galvos ženklo SAG. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „mi“ užrašyti.

Vienas svarbiausių Mesopotamijos civilizacijos ženklų: šumerų kalboje MU reiškia ir „vardą“ (akadiškai „šumu“ – giminiškas hebrajų „šem“ ir arabų „ism“), ir „metus“ (akadiškai „šattu“). Daugiau nei tūkstantmetį Šumero ir Babilono valdovai visas teisines bei ūkio lenteles datavo vadinamaisiais „metų vardais“, prasidedančiais ženklu MU (pvz., „Metai, kuriais Hamurapis pastatė Siparo sieną“). Taip pat šis ženklas žymėjo molinės lentelės teksto eilutę, priesaiką karaliaus vardu ir fonetinį skiemenį „mu“.

Pradžioje vaizdavęs glotnų akmeninį grūstuvą arba vertikaliai pastatytą akmenį, ženklas NA sudaro žodžio „na-rú-a“ (akadiškai „narû“) pagrindą – tai dantiraščiu iškalta karališkoji akmens stela arba riboženklis, statytas šventyklose amžinybei. Šumerų literatūriniuose tekstuose NA taip pat reiškė „žmogų“ bei smilkalų dūmus („na-izi“). Fonetinėje rašyboje tai pagrindinis ženklas atvirajam skiemeniui „na“ užrašyti visose dantiraščio kalbose.

Paprastas, bet nepakeičiamas ženklas: šumerų kalbos gramatikoje NU yra pagrindinė neiginio dalelytė „ne“ (akadiškai „lā“ ir „ul“), dedama prieš veiksmažodžius ir būdvardžius. Kaip daiktavardis, NU (akadiškai „ṣalmu“) reiškia „statulą“, „skulptūrinį atvaizdą“ arba „valdovo portretą“, iškaltą uolų bareljefuose ar pastatytą šventykloje. Pareigybių sąrašuose „nu-banda₃“ žymėjo kapitoną ar prižiūrėtoją, o fonetiškai ženklas visose kalbose žymi skiemenį „nu“.

Šumerų teisinėje ir administracinėje praktikoje veiksmažodis RA (akadiškai „mahāṣu“ ir „rahāṣu“) reiškia „smogti“, „potvynio bangomis užlieti laukus“ bei konkrečiai „įspausti cilindrinį antspaudą į drėgną molio lentelę“ („kišib ra“). Šumerų gramatikoje „-ra“ yra naudininko linksnio galūnė („kam?“), rašoma po žmonių ir dievų vardų, o fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „ra“ (pvz., Babilono pavadinime KÁ.DINGIR.RA.KI).

Universalus ženklas, turintis tiek atvirojo („ri“, „re“), tiek uždarojo („dal“, „tal“) skiemens skaitymus. Šumeriškai skaitomas DAL (akadiškai „naprušu“), jis reiškia „skristi“ kaip paukščiui ar sparnuotai dievybei, o Babilono geometrijoje „dal“ žymėjo figūrą kertančią skersinę liniją. Skaitomas kaip RI, jis reiškia „pūsti“ (apie vėją – „im ri“), „mesti“, „įpūsti“ bei „tolimas“, o fonetiškai visais laikotarpiais žymi skiemenį „ri“.

Kilęs iš archajiškos lenktos medžio lazdos ar medžioklinio bumerango („giš-ilar“) piktogramos, šumerų kalboje šis ženklas buvo skaitomas ŠUB („mesti“, „kristi“, „palikti“; akadiškai „nadû“ ir „maqātu“). Skaitomas kaip RU (iškilmingoje karališkųjų aukų formulėje „a mu-na-ru“, akadiškai „šarāku“), jis reiškė „paaukojo kaip dovaną dievui“ ir buvo iškalamas ant tūkstančių šventyklų statulų bei akmeninių indų. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „ru“ užrašyti.

Kilęs iš surišto medžioklinio tinklo arba sausgyslių ryšulio piktogramos, ženklas SA turi dvi pagrindines akadiškas reikšmes: „šētu“ („tinklas“ – pavyzdžiui, dieviškasis Ninurtos ir Marduko kovos tinklas, pavaizduotas garsiojoje „Grifų steloje“) ir „šer'ānu“ („gysla“, „kraujagyslė“, „pulsas“ arba „raumuo“). Kadangi muzikos instrumentų stygos buvo vejamos iš gyslų, Babilono muzikologijos lentelėse ženklu SA buvo vadinamos kiekviena karališkosios lyros bei arfos styga. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „sa“.

Kilęs iš archajiškos lenkto gyvūno rago piktogramos, ženklas SI (akadiškai „qarnu“) reiškė tiek tikrus ragus – pavyzdžiui, Mėnulio dievo Nanos (Sino) pjautuvo ragus ir daugiarages dievų karūnas, – tiek dangiškosios šviesos spindulius. Kaip veiksmažodis, SI (akadiškai „malû“) reiškia „pripildyti iki kraštų“, o junginyje „si-sá“ (akadiškai „ešēru“) – „sutvarkyti“, „būti tiesiam“ ir „vykdyti teisingumą“. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „si“ (bei „se“) užrašyti.

Vienas statistiškai dažniausiai sutinkamų ženklų visame Babilono ir Asirijos dantiraščio pavelde: akadų kalboje savarankiškas žodis „ša“ reiškia priklausomybę („kurio / priklausantis“, pvz., karališkuose tituluose ar cilindriniuose antspauduose) bei santykinį įvardį „kuris / kuri“. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „ša“ užrašyti tūkstančiuose žodžių, tokių kaip „šarru“ (karalius), „šamû“ (dangus) ar „šamšu“ (saulė).

Šumerų kalbos gramatikoje TA yra pamatinis abliatyvo ir įnagininko linksnio priesagas („-ta“, akadiškai „ištu“ bei „ina“), reiškiantis „iš“, „nuo“ (pavyzdžiui, laiko pasakymuose „u₄-bi-ta“ – „nuo tos dienos“ arba „an-ta“ – „iš aukštybių“) bei „kuo / per ką“. Dvikalbiuose žodynuose daiktavardis TA taip pat turėjo filosofinę „prigimties“ arba „būdo“ reikšmę. Visose dantiraščio kalbose tai pagrindinis ženklas skiemeniui „ta“ užrašyti.

Šumerų kalboje ZU yra pagrindinis veiksmažodis „žinoti“, „išmokti“, „išmanyti amatą“ (akadiškai „idû“ ir „lamādu“) bei daiktavardis „išmintis“ (akadiškai „nēmequ“). Sujungus jį su vandens ženklu A, gaunamas žodis A.ZU (akadiškai „asû“) – pažodžiui „Vandens (ir kūno skysčių) žinovas“, t. y. senovės Mesopotamijos gydytojas! Gramatikoje „-zu“ reiškia savybinį įvardį „tavo“, o kosminio vandenyno pavadinime AB.ZU („Apsu“) simbolizuoja bedugnę dievo Enkio išmintį. Fonetiškai žymi skiemenį „zu“.

Pamatinis šumerų veiksmo ir kūrybos veiksmažodis: AK (akadiškai „epēšu“) reiškia „daryti“, „kurti“, „statyti“ arba „atlikti apeigas“, o junginyje su daiktavardžiais sudaro šimtus sudėtinių veiksmažodžių. Parašytas su dievybės determinatyvu (𒀭𒀝, DINGIR.AK), šis ženklas buvo šventoji Babilono raštininkų, išminties ir dantiraščio globėjo dievo Nabu logograma (įamžinta karalių Nabuchodonosaro bei Nabonido varduose). Fonetiškai žymi uždaruosius skiemenis „ak“, „ag“ ir „aq“.

Sudarytas tiesiog stačiu kampu sukryžiavus vieną vertikalų ir vieną horizontalų pleištą, šis ženklas vizualiai perteikia padalijimą pusiau. Skaitomas kaip MAŠ, jis reiškia „pusę“ (1/2, akadiškai „mišlu“), „dvynį“ (akadiškai „tū'amu“ – iš čia kilo ir Dvynių žvaigždyno pavadinimas MUL.MAŠ.TAB.BA) bei žynį užkalbėtoją („maš-maš“). Skaitomas kaip BAR, jis reiškia „išorę“, „šoną“, „dvasią / kepenis“ arba „atidaryti / atskirti“, o fonetiškai žymi skiemenis „bar“, „par“ ir „maš“.

Šumerų ir akadų religinėje bei mokslinėje literatūroje ženklas BUR₂ (akadiškai „pašāru“) reiškia „atrišti“, „išlaisvinti nuo kerų ar kaltės“, „patiesti demblį“ ir ypač „išaiškinti sapną, mįslę ar dangaus ženklą“ (pavyzdžiui, kai valdovas Gudėja ar Gilgamešas prašė deivių išaiškinti pranašiškus sapnus). Skaitomas kaip SUN₅, jis reiškia „nuolankus“, o fonetiškai žymi skiemenis „bur₂“ ir „pur₂“.

Kilęs iš tinklelį primenančio aptvaro ar gaudyklės piktogramos, šumerų kalboje šis ženklas turi du pagrindinius veiksmažodinius skaitymus: DAB₅ (akadiškai „ṣabātu“) reiškia „suimti“, „sugauti“, „paimti“ arba „įtraukti į apskaitą“, o DIB (akadiškai „etēqu“) – „praeiti“, „peržengti“. Fonetiškai visose dantiraščio tradicijose jis žymi uždaruosius skiemenis „dib“, „dab“ ir „ṭib“.

Kilęs iš tvirto medinio laivų švartavimo stulpo su žiedais piktogramos, ženklas DIM (akadiškai „makūtu“ ir „riksu“) reiškia „koloną“, „laivo stiebą“, „virvės saitą“ arba „kosminę jungtį“. Babilono ir Šumero kosmologijoje šventyklos buvo vadinamos „dim-gal-kalam-ma“ („didžiuoju krašto švartavimo stulpu“), sujungiančiu Žemę su Dangumi. Akadų gramatikoje šiuo ženklu nuolat užrašoma moteriškosios giminės kilmininko galūnė „-tim“ / „-dim“.

Įdomiai atspindintis Mesopotamijos laiko sampratą, ženklas EGIR (akadiškai „warkatu“ / „arkatu“) erdvėje reiškia „nugarą“ arba „užnugarį“, o laike – „po to“ arba „ateitį“: šumerai ir babiloniečiai manė, kad praeitis yra matoma žmogui prieš akis („igi“), o nežinoma ateitis ateina jam iš už nugaros („egir“)! Teisiniuose kontraktuose „egir“ taip pat žymėjo palikimą, paveldimą turtą arba įpėdinį.

Pradžioje vaizdavęs pakopomis kylantį statinį tarsi zikurato laiptus, ženklas GALAM pažodžiui reiškė „kilti pakopomis aukštyn“, o perkeltine prasme – „meistriškai sukurtas“, „įmantrus“, „išradingas“ ir „sudėtingas“ (akadiškai „naklu“). Šumerų išminties literatūroje bei karališkuosiuose himnuose žodžiu „nam-galam“ buvo aukštinamas juvelyrinis šventyklų architektūros, muzikos kūrinių ir dievo Enkio sumanymų meistriškumas.

Sukurtas kaip papildomais brūkšniais („gunû“) praturtintas nendrės ženklas GI, veiksmažodis GI₄ (akadiškai „târu“ ir „apālu“) reiškia „sugrįžti“, „grąžinti į vietą“, „atkurti“ arba „atsakyti“. Junginyje LU₂.KIN.GI₄.A (akadiškai „mār šipri“) jis žymėjo karališkąjį pasiuntinį, diplomatą arba šauklį, kuris nuneša valdovų žinią ir parneša atsakymą. Teisiniuose kontraktuose šis ženklas taip pat reiškė draudimą vėl kelti jau išspręstą bylą bei skiemenį „gi₄ / ge₄“.

Raštininkų kruopščiai skirtas nuo savo homonimo HUL („blogis“), šis ženklas HUL₂ (šumeriškai tariamas „húl“, akadiškai – „hadû“ ir „hidûtu“) reiškia „džiaugsmą“, „linksmybę“, „džiūgauti“ ir „švytėti iš laimės“. Šumerų karališkuosiuose himnuose ir šventyklų pašventinimo įrašuose posakis „ša₃-húl-la“ („džiugia širdimi“) nusakydavo dievų ir žmonių džiaugsmą Naujųjų metų švenčių bei pergalių metu.

Sudėtingos sandaros dantiraščio ženklas, tiek šumerų, tiek akadų tekstuose pirmiausia naudojamas kaip fonetinis VC skiemuo „il“ (ypač dažnas akadiškuose žodžiuose, susijusiuose su ilu – „dievas“, ir asmenvardžiuose). Administraciniuose bei leksiniuose sąrašuose jis taip pat siejamas su kėlimo ir nešimo reikšme (akad. našû).

Kilęs iš medinės lovos su kojelėmis ir pintu čiužiniu piktogramos, skaitomas kaip NU₂ (akad. utūlu, rabāṣu), šis ženklas yra pagrindinis šumerų veiksmažodis, reiškiantis „atsigulti, gulėti, miegoti ar ilsėtis“. Su medžio determinatyvu (GIŠ.NU₂, akad. eršu) jis žymi lovą arba šventųjų vestuvių guolį.

Kilęs iš skrendančios kregždės piktogramos (šum. sim, akad. sinuntu), pagal garsinį sąskambį šis ženklas tapo pagrindine logograma NAM (akad. šīmtu), reiškiančia „likimą, lemtį, dievų sprendimą“ (pvz., Likimų lentelė – DUB NAM.TAR.MEŠ). Šumerų gramatikoje priešdėlis NAM- taip pat sudaro visus abstrakčiuosius daiktavardžius (pvz., NAM.LUGAL – „karališkoji valdžia“, NAM.TIL₃ – „gyvenimas“).

Mesopotamijos leksiniuose žodynuose fiksuojamas su skaitymu NAM₂ ir gretinamas su akadų žodžiu bēlūtu („viešpatystė, valdžia, valdymas“), šis ženklas literatūrinėje bei ankstyvojoje teisinėje tradicijoje išreiškia aukščiausiąją valdymo galią.

Kaip šumerų būdvardis ir veiksmažodis, SIG (akad. enšu, qatnu, šaplu) reiškia „silpnas, trapus, plonas, siauras, žemas arba esantis apačioje“ – geografiniuose tekstuose jis priešpriešinamas ženklui NIM („aukštas / viršutinis“, pvz., „Aukštutinė ir Žemutinė jūros“). Fonetiškai akadų ir šumerų rašte jis yra pagrindinis CVC tipo ženklas skiemenims „sig“, „sik“ ir „siq“.

Skaitomas kaip TAG (akad. lapātu, mahāṣu, zu''unu), šis ženklas reiškia „paliesti, užgauti, sumušti metmenis audžiant audinį arba išpuošti brangakmeniais“. Skaitomas kaip ŠUM (akad. ṭabāhu), jis reiškia „papjauti, paaukoti aukojamą gyvulį“. Fonetiškai dantiraštyje jis yra pagrindinis CVC tipo ženklas skiemenims „tag“, „tak“, „taq“ ir „šum“.

Reiškiantis „palikti, atidėti į šalį, apleisti arba nutraukti santuoką“ (šum. tak₄, akad. ezēbu), šis ženklas yra itin svarbus Mesopotamijos šeimos teisėje (kur DAM TAK₄ žymi skyrybas) bei buhalterinėje apskaitoje (kur žymi nepanaudotą likutį). Asmenvardžiuose ir maldose jis taip pat reiškia „pasigailėti, išgelbėti gyvybę“.

Šumerų kalboje ženklas TUKU / TUK (akad. išû, rašû) yra pagrindinis veiksmažodis, reiškiantis „turėti, įgyti, gauti“ (taip pat „vesti žmoną“ – DAM TUKU). Teisinėse paskolų sutartyse jis nurodo skolos santykį, o junginys LU₂ NÍG.TUKU („turto turėtojas“) įvardija pasiturintį žmogų arba kreditorių. Fonetiškai žymi skiemenį „tuk“.

Vienas dažniausių ženklų akadų rašte, nes juo žymima moteriškosios giminės daiktavardžių vardininko galūnė -tum (pvz., šarratum – „karalienė“, mātum – „šalis“). Kaip šumerų logograma TUM₂ (akad. babālu) jis reiškia „atnešti, atgabenti“, o skaitomas kaip IB₂ (akad. qablu, agāgu) – „klubus, strėnas“, „užsirūstinti“ bei dažną šumerų veiksmažodžio priešdėlį.

Ypač dažnas akadų rašte kaip pagrindinis VC skiemuo „um“, žymintis vyriškosios giminės daiktavardžių vardininko galūnę -um (pvz., šarrum – „karalius“, awīlum – „pilietis“). Šumerų kalboje junginys UM.MI.A (į akadų kalbą perimtas kaip ummânu) įvardija „mokytoją, raštininkų mokyklos (Edubos) profesorių, karaliaus patarėją-išminčių arba vyriausiąjį amato meistrą“.

Kilęs iš mėsos išpjovos ar šonkaulių piktogramos, ženklas UZU (akad. šīru) reiškia „mėsą, kūną, fizinę sveikatą arba giminės kraują“ (o būrimo tekstuose – ant aukojamo gyvulio vidurių matomą pranašystės ženklą). Rašomas prieš daiktavardžius kaip netariamas determinatyvas, UZU žymi visus vidaus organus, kūno dalis ir mėsos gaminius.

Žymintis matomą žymę, nuosavybės įspaudą ar dažų ženklą (šum. zib, akad. šimtu), šis dantiraščio simbolis sutinkamas leksiniuose sąrašuose, o fonetiškai akadų ir šumerų rašte perteikia CVC tipo skiemenis „zib“, „zip“ ir „ṣip“ (įskaitant babilonišką Svarstyklių žvaigždyno pavadinimą Zibānītu).

Kadangi šumerų kalboje nebuvo semitų kalboms būdingų gerklinių priebalsių ir glotalinės pauzės (ʾ, ʿ, ḥ), II tūkst. pr. Kr. babiloniečių ir asirų raštininkai iš ženklo AH/IH/UH išrutuliojo šį specializuotą dantiraščio ženklą. Juo akadų bei vakarų semitų žodžiuose buvo tiksliai žymimas glotalinis priebalsis „alef“ (ʾ) su bet kuriuo balsiu (ʾa, ʾe, ʾi, ʾu).

Žymintis apvalų bumbulą, kalavijo buoželę, skydo iškilimą, kalvelę ar specifinę šukuoseną (šum. gar₃, akad. qarru, abbuttu), akadų dantiraštyje šis ženklas dažniausiai naudojamas kaip pagrindinis CVC tipo fonetinis ženklas emfatiniam skiemeniui „qar“ (pvz., žodžiuose qarrādu – „didvyris, karžygys“ ir qarnu – „ragas“).

Skaitomas kaip GIDIM (akad. eṭemmu), šis ženklas žymi nemirtingą mirusiojo vėlę arba protėvio dvasią, po mirties nužengiančią į požemių karalystę. Mesopotamijos tikėjimu, jei gyvieji palikuonys kas mėnesį atlikdavo kispu apeigas – liedavo vėsų vandenį, aukodavo duoną ir minėdavo mirusiojo vardą – vėlė GIDIM ilsėdavosi ramybėje ir laimindavo namus.

Skaitomas kaip GURUN (akad. inbu), šis ženklas reiškia prinokusį sodo vaisių, uogą arba žiedą, o Babilonijos meilės lyrikoje bei karališkuosiuose epitetuose simbolizuoja gyvybingą žavesį ir vaisingumą (Mėnulio dievas Sinas giesmėse vadinamas „pats iš savęs užaugančiu vaisiumi“, kas mėnesį atsinaujinančiu danguje). Skaitomas kaip BURU₁₄ (akad. ebūru), jis įvardija javapjūtės ir derliaus metą.

Kilęs iš judesį pabrėžiančiais brūkšniais papildytos kojos ir pėdos piktogramos, ženklas HUB₂ vaizduoja bėgančią koją ar kanopą. Sujungtas su ėjimo ženklu DU (HUB₂.DU / HUB₂.SAR, akad. lasāmu), jis reiškia „greitai bėgti, šuoliuoti“, o junginys LU₂.HUB₂.BI (akad. huppû) įvardija šventyklos švenčių akrobatą ar ritualinį šokėją. Fonetiškai žymi skiemenis „hub₂“ ir „hup“.

Ankstyvosios dinastijos ir Senosios Babilonijos leksiniuose bei ūkiniuose tekstuose sutinkamas ženklas KAD₂ (akad. kaṣāru) reiškia nendrių ar virvių surišimą, supinimą, o fonetiškai perteikia CVC tipo skiemenis „kad₂“ ir „kat₂“.

Mesopotamijos skiemeniniame rašte naudojamas skiemenims „kad₃“ ir „kat₃“ užrašyti (ypač akadų žodyje kadrû – „karaliui ar dievybei įteikiama pasveikinimo dovana“), šis ženklas dantiraščio paleografijoje išlaikė archajišką supintų gijų motyvą.

Priklausantis paleografinei KAD ženklų grupei, kilusiai iš pintų demblių ir virvių schemų, ženklas KAD₄ Senosios Akado karalystės, III Ūro dinastijos ir Babilonijos tekstuose naudojamas CVC tipo skiemenims „kad₄“ ir „kat₄“ perteikti.

Mesopotamijos dantiraščio žodynuose (Proto-Ea ir Ea) fiksuojamas su skaitymu KAD₅ ir gretinamas su akadų telkimo bei surišimo veiksmažodžiais (hamāmu, kaṣāru), šis ženklas taip pat žymi CVC tipo skiemenį „kad₅“.

Sudarytas kaip sudėtinis LAGAB / AB šeimos rėminis ženklas ir Mesopotamijos leksiniuose dantiraščio žodynuose fiksuojamas su skaitymu LAHŠU, šis simbolis žymi degimo krosnį, žaizdrą arba specifinę apeiginę patalpą.

Mesopotamijos leksiniuose dantiraščio sąrašuose fiksuojamas kaip ŠAB / PA.IB grupės atmaina, ženklas ŠAB₆ (akad. harāṣu) reiškia išskobimą, nupjovimą, dalies atskaitymą nuo bendro kiekio arba dalių paskirstymą.

Kilęs iš šumerų kalbos jungties ir trečiojo asmens daugiskaitos priesagos -me-eš („jie yra“, sudarytos iš ME + skaičiaus 3 ženklo EŠ), šis ženklas susiliejo į vieną ligatūrą MEŠ ir tapo visuotiniu dantiraščio daugiskaitos rodikliu Babilonijos, Asirijos, hetitų bei Urartu tekstuose (pvz., DINGIR.MEŠ – „dievai“, LUGAL.MEŠ – „karaliai“, KUR.MEŠ – „šalys“).

Dantiraščio ženklas SUD (Borger MZL 584, U+122E4) – išilginta BU/GID₂ ženklo atmaina, reiškianti didelį atstumą, laiko trukmę arba skysčio šlakstymą (šumerų sud, su₃; akadų nesû „būti toli“, arāku „būti ilgam“, salāḫu „šlakstyti“). Dažnai sutinkamas karališkose maldose linkint ilgo amžiaus (ud-sud-ra₂) bei kaip fonetinis skiemuo sud arba su₃.

Itin daugiareikšmis dantiraščio ženklas TIL / BAD / UŠ₂ (Borger MZL 113, U+12300). Priklausomai nuo konteksto skaitomas til („užbaigti, išpildyti“; akadų gamāru, qatû), bad („atverti, atitolti“; akadų petû, nesû), sumun („senas, sutrūnijęs“) arba uš₂ („kraujas, mirtis“; akadų dāmu, mītu).

Dantiraščio ženklas ZUM (Borger MZL 889, U+1236E), šumerų ir akadų tekstuose pirmiausia naudojamas kaip uždaras fonetinis skiemuo zum bei ṣum. Leksiniuose sąrašuose jis siejamas su skysčio sunkimusi ar sukimusi (akadų zâbu „tirpti,unktis“) bei dovanojimo įrašais (rig₇).

Dantiraščio ženklas TI₂ (U+12397) – senojo akadų laikotarpio ir leksinių sąrašų skiemeninis ženklas, perteikiantis skiemenį ti₂ (bei ṭi₂), taip pat sutinkamas kaip šumerų te/ti („priartėti“; akadų ṭeḫû) ir til₃ („gyventi“) rašybos variantas.

Dantiraščio ženklas DAG₃ (U+12374) – ankstyvojo dinastinio ir senojo akadų laikotarpių ženklas, perteikiantis skiemenį dag₃ bei logografines „palikti, atidėti, paskleisti“ reikšmes.

Dantiraščio ženklas GE₂₂ (U+1237B) – su GI („nendrė“) susijusi archajinė ir leksinė ženklo atmaina, moksliniuose ženklų sąrašuose ir ankstyvojoje rašyboje perteikianti skiemenį ge₂₂ / gi₂₂.

Dantiraščio ženklas NAM-nutillû (Borger MZL 135, U+12245), pažodžiui „neužbaigtas NAM“ (akadų nutillû iš šumerų nu-til-la „nebaigtas“) – specialus babiloniečių mokslinių ženklų sąrašų (Ea II) įrašas, rodantis bazinę NAM ženklo struktūrą.

Dantiraščio ženklas IA (I + A ligatūra, Borger MZL 253, U+12140) – vienas dažniausių ženklų akadų, hetitų ir Amarnos laiškų tekstuose. Juo užrašomi skiemenys ia/ya, iu/yu, ie/ye bei akadų kalbos vienaskaitos pirmojo asmens savybinė priesaga -ia („mano“, pvz., bēlī-ia „mano valdove“).

Dantiraščio ženklas AR arba AR₂ (sudėtinis IGI+RI, Borger MZL 726, U+12148) – pagrindinis uždarojo skiemens ar ženklas visų laikotarpių akadų ir šumerų rašte. Logografiškai skaitomas ar₂ reiškia „šlovę, gyrių, šlovinimo giesmę“ (akadų tanittu).

Dantiraščio ženklas TA-asterisk (TA su žvaigžde AN viduje, Borger MZL 248, U+122EC) – kaligrafinis naujosios Asirijos karališkųjųrašų ir bibliotekos lentelių ženklo TA variantas, žymintis skiemenį ta bei prielinksnį „iš, nuo“ (akadų ištu, ultu).

Dantiraščio ženklas KAP-Elamite (U+1236F) – savita naujojo Elamo ir Achemenidų laikotarpio ženklo KAB/KAP forma, Persepolio archyvo lentelėse gausiai naudota skiemeniui kap ir elamitų terminui kapnuški („karališkasis iždas“) užrašyti.

Dantiraščio ženklas BAL/BAL (du vienas virš kito išdėstyti BAL ženklai, Borger MZL 10, U+12045), reiškiantis reduplikuotą bal-bal („nuolat keistis, suktis, šnekučiuotis“; akadų šutābulu, atmû) bei šumerų literatūrinį bal-bal-e („dialoginės giesmės“) žanrą.

Dantiraščio ženklas GI₄/GI₄ (du vienas virš kito išdėstyti GI₄ ženklai, Borger MZL 508, U+12105), išreiškiantis reduplikuotą šumerų veiksmažodį gi₄-gi₄ („nuolat grįžti, atstatyti, atsakyti žodžiu“; akadų târu, apālu).

Dantiraščio ženklas GI₄ crossing GI₄ (Borger MZL 509, U+12106), sudarytas iš dviejų kryžmai susikertančių GI₄ („grįžti, suktis“) ženklų babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Pamatinis dantiraščio ženklas ḪI×NUN, skaitomas AḪ, EḪ, IḪ arba UḪ (Borger MZL 635, U+12134). Tai pagrindinis fonetinis ženklas visiems keturiems uždariems skiemenims su -ḫ (aḫ, eḫ, iḫ, uḫ) akadų, šumerų ir hetitų kalbose. Logografiškai skaitomas uḫ žymi „vabzdžius, utėles, blusas, kirminus“ (akadų kalmatu, uplu) bei „seiles, skreplius“ (ru'tu).

Dantiraščio ženklas ḪI׊E, skaitomas BIR (Borger MZL 641, U+12135) – pagrindinis fonetinio skiemens bir/pir ženklas. Logografiškai reiškia „išsklaidyti, išblaškyti, sudraskyti“ (šumerų bir; akadų sapāḫu), „inkstą“ (akadų kalītu), „kinkomų gyvulių jungą“ (akadų ṣimittu) bei skaitomas erim₃ – „iždas, saugykla“.

KU₄ VARIANT FORM (𒆮) yra paleografinis ir regioninis logogramos KU₄ (`kur₉`, `tu`; akadų `erēbu`) variantas, reiškiantis „įeiti, įžengti arba įnešti“. Administraciniuose dokumentuose junginys `mu-ku₄` (`mu-kux(DU)`) žymi oficialias į rūmus ar šventyklą pristatytas gėrybes.

PI×A (𒊀) yra specializuota dantiraščio fonetinė ligatūra, jungianti ženklą PI (reiškusį pusbalsius `wa, we, wi, wu`) su viduje įrašytu balsiu A. Senosios Babilonijos, huritų ir hetitų raštininkų sukurta forma leido vienareikšmiškai užrašyti skiemenį `wa` (`wa₂`).

PI×AB (𒊁) sujungia ženklą PI („ausis, supratimas; pusbalsis `w-`“) su AB. Mesopotamijos leksiniuose ir periferiniuose silabaruose jis žymi lūpinį skiemens junginį (`wab`/`wap`) arba įdėmų klausymąsi.

PI×BI (𒊂) yra fonetinė ligatūra, jungianti PI (`w-`) su BI (`bi`/`be`), skirta lūpiniams skiemenims `wi` arba `we` (`wi₂`/`we₂`) tiksliai užrašyti Senosios Babilonijos, Mario, huritų ir hetitų dantiraščio rašyboje.

PI×BU (𒊃) sujungia PI („ausis; pusbalsis `w-`“) su BU („ilgas, gilus, traukti“) ženklu. Jis veikia ir kaip fonetinė ligatūra skiemeniui `wu`, ir kaip leksinis junginys, žymintis gilų ausies landos kanalą.

WE (𒊄, struktūriškai PI×E) yra standartinė dantiraščio fonetinė ligatūra skiemeniui `we`, sudaryta sujungus balsio ženklą E su PI (`wa`). Ji buvo plačiai vartojama Senosios Babilonijos, huritų (Mitanijos) ir hetitų lentelėse, siekiant tiksliai atskirti `we` nuo `wa`, `wi` ir `wu`.

WI (𒊅, struktūriškai PI×I) yra klasikinė dantiraščio fonetinė ligatūra skiemeniui `wi`, sujungianti PI (`w-`) su balsio ženklu I. Ji ypač dažna hetitų (pvz., žodyje `wi-ya-na` – „vynas“) ir huritų karališkojoje korespondencijoje.

PI×IB (𒊆) sujungia PI („ausis, išmintis; pusbalsis `w-`“) su IB ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose ir raštininkų silabaruose jis žymi lūpinį skiemenį `wib`/`wip` arba vidinį suvokimą.

WU (𒊇, struktūriškai PI×U) yra standartinė dantiraščio fonetinė ligatūra skiemeniui `wu`, jungianti PI (`w-`) su balsio ženklu U („dešimt, įduba“). Ji plačiai paliudyta Senosios Babilonijos, Mario, huritų ir hetitų tekstuose užpakaliniam balsiui `u` po `w` nurodyti.

WU₃ (𒊈, struktūriškai PI×U₂) yra dantiraščio fonetinė ligatūra, jungianti PI (`w-`) su ženklu U₂ (`u₂`). Vartojama greta PI×U (`wu`) Senosios Babilonijos ir periferiniuose silabaruose, ji tiksliai perteikia skiemenį `wu`.

SU OVER SU (𒋣) yra vertikaliai sudvigubinta ženklo SU (`su-su`) forma. Šumerų literatūriniuose ir teisiniuose tekstuose `su-su` reiškia arba „paskandinti, panardinti, užlieti“ (akadų `ṭebû`), arba „pilnai grąžinti, atlyginti nuostolius“ (akadų `riābu`).

ZI OVER ZI (𒍤) yra vertikaliai sudvigubinta ženklo ZI (`zi-zi`, `zig₃-zig₃`; akadų `tebû`, `nasāhu`) forma. Šumerų gramatikoje ji žymi daugiskaitinį ir tęstinį veiksmą „pakilti, sukilti, sutelkti kariuomenę“, o administracinėse lentelėse – „išleisti, išduoti iš sandėlio, nurašyti iš sąskaitos“ (`ba-zi`).

ZIB KABA TENU (𒍧) yra pasvirasis (`tenû`) ženklo ZIB („žymė, įdagas, skiriamasis ženklas, uodega“; akadų `šimtu`, `zibbatu`) grafinis variantas. Jis vartojamas tiek leksiniuose ženklų sąrašuose, tiek skiemeniui `zib` / `zip` užrašyti.