Dantiraščio ženklų katalogas: Kūnas, kalba, širdis ir veiksmas (129 ženkl.)

Pradžioje tai buvo į dešinę pusę žiūrinčios žmogaus galvos su kaklu profilio piktograma, kuri vystantis raštui ant molinių lentelių pasisuko 90 laipsnių kampu prieš laikrodžio rodyklę. Be anatominės „galvos“ reikšmės (šumeriškai „saĝ“, akadiškai „rēšu“), šis ženklas reiškė „pirmasis“, „aukščiausias“, „viršūnė“ arba tiesiog asmenį gyventojų ir darbininkų sąrašuose. Patys šumerai save vadino „saĝ-gíg-ga“ („juodagalviais žmonėmis“), šį pavadinimą pradėdami būtent ženklu SAG.

Šis ženklas buvo sukurtas paėmus žmogaus galvos ženklą SAG ir jo apatinėje dalyje pridėjus papildomus brūkšnius, išskiriančius burnos sritį (klasikinis šumerų grafinis būdas, vadinamas „gunû“). Priklausomai nuo konteksto, jis buvo skaitomas kaip „ka“ („burna“, akadiškai „pû“), „inim“ („žodis“ arba „reikalas“, akadiškai „amatu“), „du₁₁“ („kalbėti“, „įsakyti“) arba „zú“ („dantis“), o rašyklėje žymi dažną skiemenį „ka“. Jis taip pat tapo rėmu išraiškingoms sudėtinėms ideogramoms: burnos viduje įrašius ženklą A (vanduo), gautas ženklas NAG („gerti“), o įrašius NINDA (duona) – GU₇ („valgyti“).

Kilęs iš labai aiškios archajiškos žmogaus pėdos ir blauzdos piktogramos (vėliau rašte pasuktos 90 laipsnių kampu), šis ženklas išreiškia visas pamatines žmogaus judėjimo sąvokas. Šumerų kalboje jis buvo skaitomas DU arba GIN („eiti“, „žengti“, akadiškai „alāku“), GUB („tvirtai stovėti“, „ tarnauti“, akadiškai „izuzzu“) bei TÙM („atnešti“, „pristatyti“). Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „du“ užrašyti visose dantiraščio tradicijose.

Kilęs iš archajiškos suklususios ausies piktogramos, šis ženklas atspindi Mesopotamijos išminties sampratą: šumerų (GEŠTUG₂) ir akadų („uznu“) kalbose žodis „ausis“ kartu reiškė ir „išmintį“, „protą“ bei „supratimą“, nes išmintis gimsta įsiklausant į dievų valią. Didžiai išmintingas žmogus ar valdovas buvo vadinamas „geštug₂-dagal“ („plačiaausiu“, kurį apdovanojo dievas Enkis). Fonetiškai šis ženklas unikalus tuo, kad žymi ir skiemenį „pi/pe“, ir visą pusbalsio „w“ eilę („wa, we, wi, wu“).

Kilęs iš ištempto gyvūno kailio piktogramos, šis ženklas buvo skaitomas KUŠ (šumeriškai „oda“, „kailis“, akadiškai – „mašku“) ir rašomas kaip nebylus determinatyvas prieš visus odos gaminius – sandalus („kuš-e-sir₂“), vandens vynmaišius, pakinktus bei šventyklų apeiginius būgnus („kuš-lilissu“). Skaitomas kaip SU, jis reiškia žmogaus kūną (akadiškai „zumru“), taip pat veiksmažodį „atlyginti nuostolius / grąžinti“ (akadiškai „riābu“) bei fonetinį skiemenį „su“.

Tiesiogiai vaizduojantis žmogaus plaštaką su keturiais horizontaliais pirštais ir vertikalia riešo linija, ženklas ŠU (akadiškai „qātu“) yra vienas vizualiai aiškiausių simbolių visame dantiraštyje. Šumerų kalboje su žodžiu „ranka“ sudaroma dešimtys veiksmažodžių: „šu ti“ („priimti į rankas“), „šu mú“ („melstis pakeltomis rankomis“) ar „šu bar“ („išlaisvinti / atleisti“). Buhalterinėse lentelėse „šu-nigin₂“ reiškė „galutinę sumą“ („kas surinkta rankoje“), o fonetiškai ženklas žymi skiemenį „šu“.

Daugiareikšmis Asirijos ir Babilono tekstų ženklas: skaitomas kaip KU₄ arba TU (akadiškai „erēbu“), jis reiškia „įeiti“ (į šventyklą ar rūmus); skaitomas kaip TU arba TUD (akadiškai „walādu“) – „pagimdyti“ arba „sukurti dievo statulą“; o skaitomas kaip TU₆ (akadiškai „šiptu“) – šventą gydomąjį užkalbėjimą. Kartu su paukščio determinatyvu MUŠEN („tu-mušen“, akadiškai „summatu“) jis žymi balandį – deivės Ištarės paukštį, o rašyklėje atitinka skiemenį „tu“.

Mesopotamijos dvasingumo ir etikos kertinis ženklas: skaitomas kaip ZI (akadiškai „napištu“ – giminiškas hebrajų „nefeš“ ir arabų „nafs“), jis reiškia „gerklę“, „gyvybės alsavimą“ ir „gyvąją sielą“ (šaukiamą garsiojoje užkalbėjimų priesaikoje: „zi an-na hé-pà, zi ki-a hé-pà“ – „Prisiekiu Dangaus gyvybe, prisiekiu Žemės gyvybe!“). Skaitomas kaip ZID (akadiškai „kīttu“), jis reiškia „tiesą“, „teisingumą“ ir „ištikimąjį“, o kaip ZIG₃ – „pakilti“. Fonetiškai žymi skiemenį „zi“ (bei „ze“).

Skaitomas kaip GABA (akadiškai „irtu“), šis ženklas reiškia žmogaus „krūtinę“ – jis nuolat sutinkamas karališkuosiuose epitetuose, pavyzdžiui, „gaba-ri nu-tuku“ („neturintis lygiaverčio varžovo, galinčio stoti krūtinė prieš krūtinę“). Skaitomas kaip DUH (akadiškai „paṭāru“), jis reiškia „atpalaiduoti“, „atrišti“, „atverti“ bei alaus mentalą (salyklo išspaudas), kuriuo buvo penimi šventyklų jaučiai. Fonetiškai žymi skiemenis „gab“, „kab“, „qab“, „duh“ ir „tuh“.

Klasikinis Senosios Babilonijos ir monumentaliųjų įrašų ženklas, reiškiantis „krūtinę“ (šumeriškai „gaba“, akadiškai „irtu“). Be anatominės prasmės, „gaba“ žymėjo kariuomenės priešakinę liniją, o sudėtiniame žodyje „gaba-ri“ (pažodžiui „krūtinės susitikimas“, akadiškai „māhiru“ ir „mehrum“) reiškė tiek lygiavertį varžovą mūšyje, tiek tikslų dantiraščio lentelės „nuorašą / dublikatą“, karališkosiose bibliotekose sutikrintą akis į akį su originalu.

Pradžioje buvusi papildomais brūkšniais („gunû“) pažymėta pėdos ar kanopos piktograma, ženklas GIR₃ (šumeriškai „ĝìr“, akadiškai „šēpu“) reiškia „pėdą“, „žingsnį“, „taką“ arba „karavanų kelią“. Ūro III dinastijos buhalterinėse lentelėse „ĝìr“ prieš asmenvardį nurodydavo už operaciją atsakingą pareigūną („kieno žinioje“), o sudėtinis titulas GIR₃.NITA₂ (akadiškai „šakkanakku“) žymėjo karinį vietininką bei garsiąją Mario miesto valdovų dinastiją.

Kilęs iš žmogaus galvos ir kaklo, ant pečių nešančio sunkią naštą, piktogramos, šis ženklas sujungia anatomiją, geografiją ir ekonomiką. Skaitomas kaip GU₂ (akadiškai „kišādu“), jis reiškia „kaklą“, „sprandą“, „vėrinį“ bei „upės ar kanalo krantą“ („gú id₂-da“). Skaitomas kaip GUN arba GU₂.UN (akadiškai „biltu“ – pažodžiui „tai, kas nešama ant sprando“), jis reiškia „duoklę“ bei didžiausią Mesopotamijos svorio matą – talentą (lygų 60 minų arba 3600 šekelių, ~30 kg). Fonetiškai žymi skiemenis „gu₂“, „gun“ ir „tik“.

Kildinamas iš uždaros šventovės vidinės menės arba žmogaus juosmens plano, ženklas IB (šum. ib / uraš, akad. qablu) žymėjo juosmenį, vidurį, šventąją šventyklos erdvę bei pirmapradę Žemės deivę Uraš. Fonetiškai dantiraštyje jis yra pagrindinis VC tipo skiemens ženklas garsams „ib“ ir „ip“.

Logografiškai skaitomas kaip GUB₃ (akad. šumēlu), šis ženklas reiškia „kairiąją ranką“ arba „kairę pusę“ ir Mesopotamijos pranašysčių bei ženklų aiškinimo tekstuose nuolat poruojamas su ZAG („dešinė pusė“) vertinant palankius ar nepalankius omenis. Fonetiškai jis žymi CVC tipo skiemenis „kab“, „kap“ ir „qab“.

Vaizduojantis medinius kaklo pančius arba metalinius gnybtus belaisviams ir gyvuliams suvaldyti, ženklas RAB (į akadų kalbą perimtas kaip rappu) reiškia pančius, apykaklę ar veržiklį – šumerų giesmėse dievai juo simboliškai sukausto priesaikos laužytojus. Fonetiškai tai pagrindinis CVC tipo ženklas skiemenims „rab“ ir „rap“ (ypač dažnas akadų žodžio rabû – „didelis, vyriausiasis“ formose).

Kilęs iš rombo formos anatominės širdies ar vidaus organų piktogramos, ženklas ŠA₃ (šum. šag₄, akad. libbu) reiškia „širdį, protą, sielą, troškimą, motinos įsčias bei vidų“. Tiek šumerų, tiek akadų kalbose (junginyje ina libbi, rašomame INA ŠA₃) jis taip pat veikia kaip kasdienis prielinksnis „viduje, per vidurį, tarp, iš“.

Žymintis žmogaus nagą, žvėries nagą ar paukščio pentiną (šum. umbin, akad. ṣupru), o su medžio determinatyvu (GIŠ.UMBIN, akad. magarru) – medinį vežimo ar kovos riedulio ratą. Babilonijos ir Asirijos teisinėse sutartyse piliečiai, neturėję brangaus akmeninio cilindrinio antspaudo, savo parašą patvirtindavo įspausdami nykščio nagą į drėgną molio lentelę šalia įrašo UMBIN [Vardas] („[Vardo] nagas“).

Chrestomatinis šumerų sudėtinės ideogramos pavyzdys: sudarytas žmogaus galvos ir burnos ženklo KA (𒅗) viduje įrašius duonos ir maisto ženklą GAR / NINDA (𒃻), ženklas GU₇ (akad. akālu) tiesiogiai pavaizduoja duoną valgančią burną ir reiškia „valgyti, puotauti, maitintis, suvartoti arba naudotis turto vaisiais“.

Akivaizdi ir išraiškinga sudėtinė ideograma, sudaryta žmogaus galvos bei burnos ženklo KA (𒅗) viduje įrašius vandens ženklą A (𒀀) – tiesiogiai pavaizduojant vandenį geriančią burną. Skaitomas kaip NAG / NA₈ (akad. šatû, šaqû), šis ženklas yra visuotinis šumerų veiksmažodis, reiškiantis „gerti“, „pagirdyti“ bei „drėkinti dirbamus laukus“ (o KI.A.NAG žymi protėvių vėlių girdymo ir liejimo vietą).

Sudarytas galvos ir burnos ženklo KA (𒅗) viduje įrašius dieviškosios galios ženklą ME (𒈨), ženklas EME (akad. lišānu) reiškia anatominį „liežuvį“, arklo noragą ar durklo geležtę bei „kalbą, tarmę“. Patys šumerai savo gimtąją kalbą vadino EME.GIR₁₅ („kilniąja, vietine kalba“), jos liturginę giesmių tarmę – EME.SAL („švelniąja kalba“), o akadų kalbą – EME.URI („Akado kalba“).

Sudarytas galvos ženklo KA (𒅗) apatinėje dalyje įrašius gijų bei virvių ženklą SA (𒊓), ženklas SU₆ / SUN₄ (akad. ziqnu) vaizduoja supintą apeiginę barzdą. Mesopotamijos mene ir giesmėse dievai bei karaliai apdainuojami kaip dėvintys „švytinčią gryno lazurito barzdą“ (SU₆ NA₄.ZA.GIN₃), simbolizuojančią valdžios didybę ir dievišką išmintį.

Kilęs iš sulenktos žmogaus rankos (dilbio ir alkūnės) piktogramos su raumenų jėgą pabrėžiančiais brūkšniais, ženklas A₂ (akad. idu, emūqu, kappu) reiškia „ranką, paukščio sparną, ragą, šoną, fizinę jėgą, karinę galią bei valdžią“ (o junginys A₂.AG₂.GA₂ – „įsakymą, nurodymą“). Mesopotamijos teisėje ir apskaitoje A₂ (idu) taip pat yra pagrindinis žodis darbininko algai ar nuomos mokesčiui įvardyti.

Kilęs iš žmogaus akies su antakiu ir vyzdžiu piktogramos, ženklas IGI (akad. īnu, pānu, mahru) reiškia „akį, žvilgsnį, veidą, priekį“ (teisinėse sutartyse prieš kiekvieno liudytojo vardą rašomas IGI [Vardas] – „[Vardo] akivaizdoje“). Babilonijos šešiasdešimtainėje matematikoje IGI n (akad. igû) yra algebrinis atvirkštinio skaičiaus 1/n terminas (pvz., IGI 3 = 20, t. y. 20/60). Fonetiškai skaitomas „ši“ ir „lim“ (1000).

Pagrindinis šumerų įėjimo veiksmažodis: KU₄ / KUR₉ (akad. erēbu, šūrubu) reiškia „įeiti, įžengti į rūmus ar šventyklą“ (iš čia kyla aukšto rango žynio titulas ērib bīti – „įžengiantis į šventyklos vidinę menę“) bei „įnešti duoklę, pristatyti prekes į iždą ar įvesti nuotaką į namus“.

Dvikalbiuose šumerų ir akadų žodynuose gretinamas su akadų žodžiais būdu („petys“) bei ṣēru („nugara“), ženklas MURGU₂ žymi naštą nešantį žmogaus petį ir viršutinę nugaros dalį, taip pat sienos ar pylimo keterą.

Dantiraščio ženklas UŠₓ (U+12356) – archajinis ir leksinis variantas, šumerų anatominiuose bei medicininiuose sąrašuose skaitomas ušₓ ir reiškiantis „plėvę, įsčių dangalą“ (akadų ipu, silītu), taip pat naudojamas kaip fonetinio skiemens uš variantas.

Dantiraščio ženklas ZE₂ (Borger MZL 255, U+12362) – šumerų logograma, reiškianti „tulžį, tulžies pūslę, kartumą“ (šumerų ze₂; akadų martu) bei „išpešti, išrauti“ (akadų nasāḫu). Akadų skiemeniniame rašte tai pagrindinis skiemenų ṣe, ṣi ir ze₂ ženklas.

Dantiraščio ženklas UŠ₂ arba UG₇ (U+12357) – logograma, reiškianti „kraują“ (šumerų uš₂; akadų dāmu), „mirtį, kūną“ (akadų mūtu, pagru) ir „mirti, kristi“ (šumerų ug₇; akadų mâtu). Ūkio apskaitos lentelėse nuolat naudota kritusiems gyvuliams žymėti (ba-ug₇).

Dantiraščio ženklas ŠEŠ₂ arba ŠEŠ₄ (Borger MZL 852, U+122C1), ritualiniuose ir medicininiuose tekstuose reiškiantis „patepti kvapiuoju aliejumi, įtrinti tepalu“ (šumerų šeš₄; akadų pašāšu), taip pat skaitomas šeš₂ („graudžiai verkti, raudoti“; akadų bakû).

Dantiraščio ženklas TI-tenû (U+122FF) – pasviroji (tenû) strėlės ir gyvybės ženklo TI paleografinė bei leksinė atmaina, išsaugota babiloniečių moksliniuose ženklų sąrašuose (Ea ir Diri).

Dantiraščio ženklas ZA-tenû, skaitomas AD₄ (Borger MZL 850, U+1235E) – pasviroji (tenû) ženklo ZA atmaina. Šumerų ir akadų leksiniuose sąrašuose žymi šlubuojantį arba raišą žmogų (šumerų ad₄; akadų ḫummuru, ḫuzzû).

Dantiraščio ženklas GU₂-gunû, skaitomas DUR₂, TUŠ arba KUŠ₇ (Borger MZL 804, U+1211D). Skaitomas tuš ir durun yra pagrindinis šumerų veiksmažodis „sėdėti, gyventi, įsikurti“ (akadų wašābu); dur₂ reiškia „sėdynę, pamatą, pagrindą“ (akadų šubtu, išdu); o kuš₇ žymi karališkąjį „kovos vežimo ginklanešį, žirgininką“ (akadų kizû).

Dantiraščio ženklas SAG-nutillû (Borger MZL 185, U+12294), pažodžiui „neužbaigtas galvos ženklas SAG“ – babiloniečių mokslinių žodynų (Ea ir Diri) paleografinis elementas, naudotas sudėtiniams su galva susijusiems ženklams sudaryti.

Dantiraščio ženklas UD.KUŠU₂, skaitomas UḪ₃ (Borger MZL 648, U+12314). Šumerų medicininiuose, užkalbėjimų ir literatūriniuose tekstuose reiškia „seiles, putas, tulžingus nuodus“ (šumerų uḫ₃; akadų ru'tu, imtu).

Dantiraščio ženklas A×IGI, skaitomas ER₂ arba IR₂ (Borger MZL 845, U+12005) – vaizdi sudėtinė ideograma iš A („vanduo“) + IGI („akis“), pažodžiui „akies vanduo“. Tai pagrindinė šumerų „ašaros, verksmo ir šventyklos raudos“ logograma (šumerų er₂; akadų dimtu, bikītu).

Dantiraščio ženklas AB₂׊A₃, skaitomas LIBIŠ (Borger MZL 677, U+1201A), sudarytas širdies ženklą ŠA₃ įrašius į AB₂. Šumerų herojiniuose ir karališkuosiuose tekstuose reiškia „širdį, gelmes, narsą arba kunkuliuojantį įniršį“ (šumerų libiš; akadų libbu).

Dantiraščio ženklas DU/DU (du vienas virš kito išdėstyti pėdos ženklai DU, Borger MZL 353, U+1207B). Šumerų gramatikoje žymi judėjimo ir padėties veiksmažodžių daugiskaitos šaknis: re₇ / er („eiti, žengti“; akadų alāku), su₈-g („stovėti“; akadų izuzzu) ir laḫ₅ („atvesti, atgabenti“; akadų wabālu).

Dantiraščio ženklas EZEN×LA, skaitomas ASILA arba ASILAL (Borger MZL 262, U+120AF), jungiantis EZEN („šventė“) su LA („pilnatvė, žavesys“). Tai klasikinė šumerų literatūrinė „džiaugsmo šūksnio, linksmybės ir šventinio džiūgavimo“ logograma (šumerų asila; akadų rīštu, nigûtu).

Dantiraščio ženklas GA₂×BAD, skaitomas SU₆ arba SUN₄ (Borger MZL 414, U+120BF). Tai pagrindinė šumerų „barzdos, smakro“ logograma (šumerų su₆, sun₄; akadų ziqnu), himnuose garsėjanti aprašant lazurito spalvos Mesopotamijos dievų ir karalių barzdas (su₆-za-gin₃).

Dantiraščio ženklas GA₂×SAL, skaitomas ARḪUŠ arba AMA₆ (Borger MZL 437, U+120E3), jungiantis GA₂ („patalpa, gaubtas“) su SAL/MUNUS („moteris“). Tai pagrindinė šumerų „įsčių“ ir perkeltine prasme „gailestingumo, motiniškos atjautos, malonės“ logograma (šumerų arḫuš; akadų rēmu), itin svarbi maldose dievybėms.

Dantiraščio ženklas GABA crossing GABA (Borger MZL 299, U+120EF), sudarytas iš dviejų susikertančių krūtinės ženklų GABA ir simbolizuojantis tiesioginę akistatą „krūtinė prieš krūtinę“ bei lygiavertį varžovą ar priešininką (akadų māḫiru, šāninu).

Dantiraščio ženklas ḪUB₂×ḪAL (Borger MZL 150, U+1213A), jungiantis ḪUB₂ („šuoliuoti, bėgti“) su ḪAL („skubėti, riedėti“) babiloniečių greito judėjimo veiksmažodžių sąrašuose.

Dantiraščio ženklas ḪUB₂×LIŠ (Borger MZL 153, U+1213C), sudarytas ženklą LIŠ įrašius į kojos ir šuolio ženklą ḪUB₂ babiloniečių leksiniuose judesio sąrašuose.

Dantiraščio ženklas ḪUB₂×UD (Borger MZL 154, U+1213D), sudarytas ženklą UD įrašius į šuoliuojančios kojos ženklą ḪUB₂ babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas KA×AD (Borger MZL 43, U+12159), sudarytas balso ženklą AD įrašius į burnos ženklą KA ir babiloniečių leksiniuose sąrašuose žymintis skardų balsą ar šauksmą.

Dantiraščio ženklas KA×AŠ₂ (Borger MZL 30, U+1215B), sudarytas prakeiksmo ženklą AŠ₂ įrašius į burnos ženklą KA. Žymi lūpomis ištartą prakeiksmą ar užkeikimą (akadų arratu, nazāru).

Dantiraščio ženklas KA×BAD, skaitomas UŠ₁₁ (Borger MZL 32, U+1215C) – vaizdi sudėtinė ideograma iš KA („burna“) + BAD/UŠ₂ („mirtis, kraujas“), pažodžiui „mirtinas burnos skystis“. Tai pagrindinė šumerų „gyvatės ar skorpiono nuodų, tulžies bei nuodingų kerų“ logograma (šumerų uš₁₁; akadų imtu, kišpū).

Dantiraščio ženklas KA×BALAG, skaitomas ŠEG₁₁ arba ŠEG₁₂ (Borger MZL 63, U+1215D), sudarytas gaudžiančio būgno/arfo ženklą BALAG įrašius į burnos ženklą KA. Šumerų posakiuose (šeg₁₁ gi₄ „griaudėti, riaumoti“; akadų šagāmu, rigmu) apibūdina audros dievo Iškuro (Adado) perkūniją, liūto riaumojimą ir karo šauksmą.

Dantiraščio ženklas KA×BAR (Borger MZL 31, U+1215E), sudarytas ženklą BAR („išorė, atverti“) įrašius į burnos ženklą KA babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas KA×BI (Borger MZL 46, U+1215F), sudarytas ženklą BI įrašius į burnos ženklą KA ir išsaugotas Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas KA×ERIN₂ (Borger MZL 48, U+12160), sudarytas kariuomenės ženklą ERIN₂ įrašius į burnos ir balso ženklą KA. Žymi karių karo šauksmą arba mūšio gaudesį.

Dantiraščio ženklas KA×GA (Borger MZL 49, U+12162), sudarytas pieno ženklą GA įrašius į burnos ženklą KA ir vaizduojantis pieno žindimą (akadų enēqu).

Dantiraščio ženklas KA×GAL (Borger MZL 47, U+12163), jungiantis KA („burna, kalba“) su GAL („didelis“) ir žymintis skambų balsą, išdidžią kalbą arba gyrimąsi.

Dantiraščio ženklas KA×GI (Borger MZL 36, U+12167), sudarytas nendrės bei tvirtumo ženklą GI įrašius į burnos ženklą KA babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas KA×GIR₂ (Borger MZL 29, U+12168), sudarytas durklo ir ašmens ženklą GIR₂ įrašius į burnos ženklą KA. Išreiškia tarsi durklas aštrią, veriančią kalbą.

Dantiraščio ženklas KA×GU (Borger MZL 67, U+1216B), sudarytas fonetinį rodiklį arba gijos ženklą GU įrašius į balso ir burnos ženklą KA/GU₃ Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas KA×GUR₇ (Borger MZL 62, U+1216C), sudarytas didžiojo javų aruodo ženklą GUR₇ įrašius į burnos ženklą KA babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas KA×IGI (Borger MZL 55, U+1216D), jungiantis KA („burna, nosis, veidas“) su IGI („akis“) ir leksiniuose sąrašuose žymintis veido bruožus bei išraišką.

Dantiraščio ženklas KA×IM, skaitomas BUN₂ (Borger MZL 58, U+1216E) – vaizdi sudėtinė ideograma iš KA („burna“) + IM („vėjas, oras“), pažodžiui „burnos vėjas“. Tai šumerų „kalvio dumplių, pūtimo, stipraus alsavimo“ logograma (šumerų bun₂; akadų nappāḫu), taip pat reiškianti „odos pūslę, vočių“ (akadų bubu'tu).

KA×KAK (𒅯) yra sudėtinis dantiraščio ženklas, jungiantis KA („burna, žodis“) su viduje įrašytu KAK („kaištis, statyti, tvirtinti“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi priesaikos sutvirtinimą, tvirtą pasisakymą arba burnos ir nosies anatomines detales.

KA×KI (𒅰) yra sudėtinis dantiraščio ženklas, sudarytas įrašius KI („žemė, vieta“) į KA („burna“) vidų. Šumerų ir akadų apeiginėse bei leksinėse tradicijose jis vaizdžiai perteikia žemės pabučiavimą ir nuolankų nusilenkimą priešais dievus ar karalius.

KA×KID (𒅱) sujungia KA („burna“) rėmą su viduje įrašytu KID („atžnybti, atpjauti, nendrių demblis“) ženklu. Mesopotamijos ženklų sąrašuose (Ea ir Diri) jis žymi atkandimą dantimis arba trumpą, griežtą žodinį pasisakymą.

KA×LU (𒅳) yra sudėtinė logograma, jungianti KA („burna“) su LU („būti gausiam, ganytis, avis“). Leksiniuose sąrašuose šis ženklas išreiškia maisto kramtymą, žolės rupšnojimą arba gausų žodžių srautą kalboje.

KA×MI (𒅸) sujungia KA („burna, veidas“) su viduje įrašytu MI („naktis, tamsa, juoda“) ženklu. Babilonijos leksiniuose, medicininiuose ir pranašysčių tekstuose (su skaitymais kaip kan₆) jis žymi patamsėjusį veidą ar burną, liūdesį, niūrumą arba dangaus šviesulio aptemimą.

KA×NE (𒅺), logografiškai skaitomas kaip šumerų ZUR arba SUB₂ (akadų karābu, ikribu), sujungia KA („burna“) su NE („žarijos, ugnis, šiluma“). Šis ženklas žymi karštą maldą, apeiginį palaiminimą ir nuolankų maldavimą dievų akivaizdoje.

NUNDUM (𒅻, struktūriškai KA×NUN) yra šumerų logograma, reiškianti „lūpą“ (`nundum`, `nundun`; akadų `šaptu`). Perkeltine prasme literatūriniuose ir geografiniuose tekstuose šis ženklas taip pat žymi indo briauną arba upės bei jūros krantą.

KA×PI (𒅼) yra sudėtinis ženklas, apgaubiantis PI („ausis, išmintis, supratimas“) KA („burna, kalba“) kontūru. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis susieja kalbėjimą ir klausymąsi, reikšdamas išmintingą žodinį patarimą, dėmesingą pokalbį ar pamokymą.

KA×RU (𒅽) sujungia KA („burna“) su viduje įrašytu RU („mesti, sviesti, siųsti“) ženklu. Leksinėse ir maginėse tradicijose jis žymi išmetimą iš burnos – spjūvį, prakeiksmo sviedimą arba įtaigios žodinės formulės ištarimą.

ŠEG₁₁ (𒆀, struktūriškai KA׊A) yra šumerų logograma, reiškianti „garsų šauksmą, riaumojimą ar gaudesį“ (akadų `rigmu`, `šagāmu`). Dažnai vartojama sudėtiniame veiksmažodyje `šeg₁₁ gi₄` („riaumoti, aidėti“), apibūdinančiame audrų, liūtų, karių ir dievų balsą.

KA׊E (𒆁) sujungia KA („burna“) su viduje įrašytu ŠE („miežiai, grūdai“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose ir ankstyvojoje tradicijoje jis vaizduoja burnoje esančius grūdus, reikšdamas javų valgymą, kasdienį peną arba apeiginę grūdų auką.

ŠEG₁₀ (𒆂, struktūriškai KA׊ID) sujungia KA („burna, balsas“) su ŠID („skaičiuoti, deklamuoti“). Šumerų ir akadų tekstuose (`šagāmu`, `manû`) jis žymi garsų teksto ar užkalbėjimo deklamavimą bei skardų riaumojimą ar šauksmą.

KA×SIG (𒆄) sujungia KA („burna, balsas“) su viduje įrašytu SIG („silpnas, žemas, plonas“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis reiškia prislopintą, tylų ar švelnų balsą, taip pat grafinį barzdos ženklo (`su₆`) variantą.

SU₆ (𒆅, struktūriškai KA×SUHUR arba KA×SA) yra šumerų logograma, reiškianti „barzdą“ (akadų `ziqnu`), jungianti KA („burna, veidas“) su SUHUR („kuokštas, ketera“). Šumerų himnuose dievai ir valdovai dažnai šlovinami kaip turintys „spindinčią lazurito barzdą“ (`su₆ za-gin₃`).

KA×U (𒆇) įrėmina įdubos pleištą U KA („burna“) ženklo viduje. Mesopotamijos anatominėse ir leksinėse tradicijose šis ženklas vaizduoja burnos ertmę, gomurį arba plačiai pražiotus nasrus.

KA×U₂ (𒆈) sujungia KA („burna“) su viduje įrašytu U₂ („augalas, žolė, maistas“) ženklu. Archajinėse ir leksinėse dantiraščio tradicijose greta KA×GAR (`gu₇`) sutinkamas ženklas vaizdžiai perteikia augalinio maisto valgymą, ganymąsi arba maitinimąsi.

ZU₂ (𒆉, struktūriškai KA×UD – „baltas, švytintis daiktas burnoje“) yra pagrindinė šumerų logograma, reiškianti „dantį“ ir „dramblio kaulą“ (akadų `šinnu`), taip pat veiksmažodį `zuh` („vogti, atkąsti“). Perkeltine prasme jis žymi ir titnagą (`zu₂`), arklo ar šukų dantis bei ginklo ašmenis.

UŠ₁₁ (𒆋, struktūriškai KA×UŠ arba KA×BAD) yra šumerų logograma, reiškianti „nuodus, tulžį ir seiles“ (akadų `imtu`, `ru'tu`). Mesopotamijos mitologijoje ir užkalbėjimuose šis ženklas apibūdina mirtinus gyvačių, skorpionų bei kosminių pabaisų nuodus ir magiškas seiles.

KA×ZI (𒆌) sujungia KA („burna, balsas“) su viduje įrašytu ZI („gyvybė, alsavimas, gerklė, tikras“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis susieja burną su gyvybiniu kvėpavimu ir tiesa, žymėdamas alsavimą, gerklę arba patikimą žodį.

KAL CROSSING KAL (𒆙) yra sudarytas iš dviejų susikertančių KAL („stiprus, galingas, jaunuolis“) ženklų. Vaizdžiai perteikdamas du susikibusius galiūnus, jis žymi imtynes, fizinės jėgos varžybas (`lirum`, akadų `abāru`, `umzarhu`) ir didvyrišką galybę.

LAGAB×UŠ (𒇪) sujungia apskrito maišelio ženklą LAGAB su viduje įrašytu UŠ („plėvė, pamatas, vyriškasis pradas“) ženklu. Babilonijos anatominiuose ir leksiniuose sąrašuose jis žymi pūslę, anatominį maišelį arba uždarą pamatą.

NINDA₂×UŠ (𒉟) sujungia indo ir įsčių ženklą NINDA₂ su viduje įrašytu UŠ („plėvė, placenta, vyriškasis pradas“) ženklu. Susijęs su šumerų `arhuš` (akadų `rēmu`), jis žymi tiek anatomines įsčias, tiek gilią motinišką užuojautą bei gailestingumą.

PI CROSSING PI (𒊉) yra sudarytas iš dviejų susikertančių PI („ausis, klausa, išmintis, supratimas“; šumerų `geštu₂`, akadų `uznu`) ženklų. Sukryžiuota dviguba kompozicija žymi abi ausis, abipusį įsiklausymą arba visapusišką išmintį.

SAG×A (𒊖) sujungia piktografinį ženklo SAG („galva“) kontūrą su viduje įrašytu A („vanduo, skystis“) ženklu. Mesopotamijos medicininiuose, diagnostiniuose ir leksiniuose tekstuose jis žymi galvos plovimą (`sag a-tu₅`) arba skysčių susikaupimą galvoje.

SAG×DU (𒊗) yra sudėtinė monografinė šumerų žodžio `sag-du` („galva, kaukolė, pats asmuo, pagrindinis kapitalas“; akadų `qaqqadu`) forma. Sujungdamas SAG („galva“) su DU, jis žymi žmogaus ar gyvūno galvą, o Babilonijos matematikoje – ir trikampį (`sag-du`).

SAG×DUB (𒊘) sujungia SAG („galva, viršus“) su viduje įrašytu DUB („molinė lentelė; sukrauti, sutriuškinti“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose ir epiniuose pasakojimuose (`sag dub-dub`) jis žymi galvos sutriuškinimą mūšyje arba viršutinę lentelės briauną.

SAG×HA (𒊙) įrėmina HA („žuvis; dalis, paskyra `ha-la`“) ženklo SAG („galva, pirmasis, rinktinis“) viduje. Archajinėse ir leksinėse tradicijose jis žymi pirmąją, rinktinę paskyros dalį, dešimtinės duoklę arba žuvies galvą.

SAG×KAK (𒊚) sujungia SAG („galva, viršūnė“) su viduje įrašytu KAK („kaištis, smaigalys, daryti“) ženklu. Babilonijos ženklų sąrašuose jis žymi smailią šalmo keterą, kaištį su galvute (`gag-sag`) arba viršugalvio iškilimą.

SAG×KUR (𒊛) sujungia SAG („galva, viršūnė, vergas“) su viduje įrašytu KUR („kalnas, svetimas kraštas“) ženklu. Mesopotamijos leksinėse ir archajinėse administracinėse tradicijose jis žymi kalno viršukalnę (`sag-kur`) arba iš rytinių kalnų atvestą belaisvį.

SAG×LUM (𒊜) sujungia SAG („galva“) su viduje įrašytu LUM („vešliai augti, būti pilnam“) ženklu. Babilonijos leksiniuose sąrašuose jis žymi tankiais, vešliais plaukais apaugusią galvą arba gausiai papuoštą viršugalvį.

SAG×U₂ (𒊢) sujungia SAG („galva“) su viduje įrašytu U₂ („augalas, žolė, vaistažolė“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose ir medicininiuose tekstuose jis žymi augalų vainiku papuoštą galvą arba gydomąjį vaistažolių kompresą nuo galvos skausmo.

SAG×UB (𒊣) įrėmina UB („kampas, niša, įduba“) ženklo SAG („galva“) viduje. Babilonijos anatominiuose ir medicininės diagnostikos sąrašuose šis ženklas žymi smilkinį arba šoninę kaukolės įdubą.

SAG×UM (𒊤) sujungia SAG („galva“) su viduje įrašytu UM („nendrinė virvelė, juosta, plėvė“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi aplink kaktą rišamą galvos juostą arba išorinį kaukolės dangalą.

SAG×UR (𒊥) sujungia SAG („galva“) su viduje įrašytu UR („karys, didvyris, liūtas“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi kario galvą, liūto galva papuoštą buožę ar standartą (`sag-ur`) arba vieningą ryžtą.

SAG OVER SAG (𒊧) yra vertikaliai sudvigubinta ženklo SAG („galva, pirmasis, geriausias“) forma. Išreikšdamas daugiskaitą ir aukščiausiąjį laipsnį (`sag-sag`), šis ženklas žymi „visas galvas“, „vyriausiuosius vadus“ arba „aukščiausios rūšies kokybę“.

PEŠ₄ (𒊯, struktūriškai ŠA₃×A – „įsčios, vidus + vanduo, sėkla“) yra klasikinė šumerų logograma, reiškianti „būti nėščiai, pradėti kūdikį“ (akadų `erû`). Jos aiški grafinė sandara vaizduoja gyvybinį vandenį ir sėklą (`a`) motinos įsčių (`ša₃`) viduje.

ŠA₃×BAD (𒊰) sujungia ŠA₃ („širdis, pilvas, viduriai“) su viduje įrašytu BAD („atverti; miręs, prislėgtas“) ženklu. Babilonijos leksinėse ir ateities spėjimo tradicijose jis žymi pranašavimui atvertus vidaus organus arba skausmo suspaustą širdį.

ŠA₃×NE (𒊲) įrėmina NE („ugnis, žarijos, karštis“) ženklo ŠA₃ („širdis, skrandis, vidus“) viduje. Mesopotamijos medicininiuose ir literatūriniuose tekstuose jis vaizdžiai perteikia vidinį karščiavimą, skrandžio deginimą (`himṭu`) arba kunkuliuojančią rūstybę.

ŠA₃׊U₂ (𒊳) sujungia ŠA₃ („širdis, protas“) su viduje įrašytu ŠU₂ („uždengti, aptemdyti, prislėgti“) ženklu. Babilonijos leksiniuose sąrašuose jis žymi liūdesio ir sielvarto prislėgtą širdį arba paslėptą, neperprantamą ketinimą.

ŠA₃×TUR (𒊴, šumerų `ša₃-tur₃`, akadų `šassūru`, `rēmu`) yra klasikinė sudėtinė logograma, reiškianti „įsčias, gimdą“, grafiškai sudaryta įrašius TUR („mažas vaikas, kūdikis“) į ŠA₃ („pilvas, vidus“) vidų. Tai taip pat yra šventas Mesopotamijos gimdymo deivių Ninchursag ir Belet-ili titulas (`ᵈŠassūru`).

ŠA₃×U (𒊵) įrėmina įdubos pleištą U ženklo ŠA₃ („širdis, pilvas, vidus“) viduje. Mesopotamijos anatominėse ir leksinėse tradicijose jis žymi skrandžio ertmę, širdies skilvelį arba gilią vidinę nišą.

UM׊A₃ (𒌠) sujungia UM („plėvė, dangalas, lentelė“) su viduje įrašytu ŠA₃ („širdis, vidus“) ženklu. Mesopotamijos anatominiuose ir leksiniuose sąrašuose jis žymi širdį ar vidaus organus gaubiančią plėvę arba vidinę voko lentelės šerdį.

KAŠ₃ (𒍒, struktūriškai UŠ×A – „latakas + vanduo“) yra pagrindinė šumerų logograma, reiškianti „šlapimą“ (akadų `šinātu`). Šis ženklas plačiai sutinkamas Babilonijos medicininės diagnostikos lentelėse (`Sakikkû`) ir inkstų ligų gydymo aprašuose.

KA×AŠ₃ (𒍿) sujungia KA („burna, kalba“) su AŠ₃ / AŠ₂ („prakeiksmas, keiksmas“; akadų `arratu`, `iziru`) ženklu. Mesopotamijos teisinėse, monumentaliųjų įrašų ir leksinėse tradicijose jis žymi iškilmingai ištartą prakeiksmą (`aš₂ bal`) priesaikos laužytojams.

KA×GIŠ (𒎀) sujungia KA („burna“) su viduje įrašytu GIŠ („medis, medinis įrankis“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose ir senosiose teisinėse praktikose jis žymi medinius žąslus, burnos kamštį arba melagingam liudytojui į burną kalamą medinį kaištį.

KA×GUD (𒎁) sujungia KA („burna, balsas“) su viduje įrašytu GUD („jautis, bulius“) ženklu. Šumerų himnuose ir Babilonijos leksiniuose sąrašuose jis perteikia galingą laukinio tauro baubimą (`gu₄-gim gù-dé`), su kuriuo lygintas audros dievų Iškuro (Adado) bei Enlilio balsas.

KA×LUM (𒎃) sujungia KA („burna, kalba“) su viduje įrašytu LUM („būti pilnam, vešliam, gausiam“) ženklu. Babilonijos leksiniuose sąrašuose jis žymi maisto pilną burną arba sodrią, sklandžią iškalbą.

KA׊UL (𒎅) sujungia KA („burna, veidas, balsas“) su ŠUL („jaunuolis, kilnus karys, didvyris“; akadų `eṭlu`) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose ir himnų tekstuose jis žymi skardų jauno kario kovos šūkį arba jėgų žydėjime esančio vyro barzdą (`su₆`).

KA×UR₂ (𒎇) sujungia KA („burna, kalba“) su viduje įrašytu UR₂ („šaknis, pagrindas“; akadų `išdu`) ženklu. Babilonijos anatominiuose ir leksiniuose sąrašuose jis žymi liežuvio šaknį arba apatinę gerklės bei gomurio dalį.

DAG KISIM₅×GA (𒁛), logografiškai skaitomas kaip UBUR arba AGAN, sujungia DAG.KISIM₅ (𒁙) rėmą su GA (𒂵, pienas). Jis reiškia „krūtį“, „spenį“ arba „tešmenį“ (akadų tulû ir ṣirtu) ir dažnai sutinkamas karališkuosiuose himnuose, kuriuose deivės maitina Mesopotamijos valdovus dieviškuoju pienu. Tai skaidri semantinė jungtis, tiesiogiai susiejanti kūno organą su pieno tėkme.

DAG KISIM₅×UŠ (𒁭), logografiškai skaitomas kaip AKAN arba UBUR₂, sujungia DAG.KISIM₅ (𒁙) rėmą su UŠ (𒍑, išsikišęs galas arba vyriškasis pradas). Greta DAG.KISIM₅×GA (𒁛) jis reiškia „spenį“, „krūtį“ arba „tešmenį“ (akadų ṣirtu, tulû), o Mesopotamijos ornitologiniuose sąrašuose šiuo žodžiu vadinamas ir akan paukštis.

GIR₃×GAN₂-tenû (𒄌) sujungia GIR₃ (𒄊, pėda, žingsnis arba gyvūno koja) su įterptu GAN₂-tenû (𒃸, pasuktas laukas arba pančiai). Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis išreiškia sunkų, laukus trypiantį žingsnį, supančiotą koją arba požemių dievo Nergalo galingo žygio epitetą.

IDIM/IDIM BUR (𒅃), logografiškai skaitomas kaip SUN₄ (arba SU₆), sujungia vertikalią IDIM (𒅁, trykštantis šaltinis) ženklų porą su BUR (𒁓, akmeninis dubuo). Šumerų ir akadų tekstuose jis reiškia „barzdą“ (akadų ziqnu), kuri karališkuosiuose himnuose poetiškai vaizduojama kaip lazurito barzda, krintanti tarsi sraunus vanduo.

KA×GAN₂-tenû (𒅤), logografiškai skaitomas kaip ŠA₄ (SHA₄) arba BU₃, įterpia GAN₂-tenû (𒃸) į KA (𒅗, burna arba balsas). Šumerų veiksmažodiniuose junginiuose jis žymi skambų balso veiksmą: „riaumoti“, „dejuoti“, „raudoti“ arba „šaukti“ (akadų ramāmu, nagāgu), perteikdamas stiprią balso išraišką.

LAGAB×IGI-gunû (𒇋) apgaubia IGI-gunû (𒅇, spinduliuojanti akis) apskritu rėmo ženklu LAGAB (𒇉). Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose (Ea I) jis žymi apskritą akies kraštą, rainelę arba akiduobę, taip pat skaidrų šaltinio tvenkinį, kraštovaizdyje žvilgantį tarsi akis.

SAL LAGAB×AŠ₂ (𒊪), logografiškai skaitomas kaip MURUB₄, sujungia SAL (𒊩, moteriškasis pradas) su LAGAB×AŠ₂ (𒇉 su įrašytu 𒀾). Šumerų ir akadų tekstuose jis reiškia „vidurį“, „centrą“, „klubus/dubenį“ arba „moters įsčias“ (akadų qablu, ūru) ir dažnai vartojamas anatominiuose, erdviniuose bei mitologiniuose kontekstuose.

ŠU/INVERTED ŠU (𒋘) sujungia įprastą ŠU (𒋗, ranka) ženklą virš apversto ŠU ženklo. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose ši simetriška kompozicija vaizdžiai perteikia dvi drauge dirbančias arba iš priešingų pusių susikibusias rankas, reiškiančias abipusius mainus, sutelkimą į visumą arba minkymą abiem rankomis.

SAG×IGI-gunû (𒎖) įterpia IGI-gunû / SIG₇ (𒅇, spinduliuojanti akis arba antakis) į SAG (𒊕, galva arba priekis). Mesopotamijos fiziognomikos ir leksinėse lentelėse jis žymi šviesų, palankų veidą, išraiškingą kaktą arba budrų karališkąjį žvilgsnį.

GIR₃×A.IGI (𒄋) sujungia GIR₃ (𒄊, pėda, takas arba žingsnis) su A.IGI (𒀀𒅆, er₂, ašaros arba rauda). Babilono leksinėje tradicijoje išlikęs ženklas reiškia verkiančią eiseną, gedulingą žingsnį laidojimo keliu arba raudotojų atžygiavimą.

KA×AD.KU₃ (𒅚) įterpia AD (𒀜, balsas, šauksmas arba patarimas) ir KU₃ (𒆬, tyras, šventas arba sidabras) į burnos ženklą KA (𒅗). Babilono leksinėse serijose Ea III ir Diri užfiksuota grafema reiškia tyrą, tarsi sidabras skaidrią kalbą, išmintingą patarimą arba pašventintą užkeikimo balsą.

KA×GIŠ CROSSING GIŠ (𒅪) burnos ir kalbos ženklo KA (𒅗) viduje talpina du sukryžiuotus GIŠ (𒄑) ženklus, sudarančius GILIM (𒄃, sukti, supainioti arba užtverti). Babilono leksinėje serijoje (Ea III) jis vaizdžiai išreiškia „sukčius žodžius“, „iškreiptą ar klastingą kalbą“ bei „žodinį prieštaravimą“ (akadų egēru).

KA×ME.DU (𒅵) įterpia ME (𒈨, liežuvis arba dieviškoji tvarka) ir DU (𒁺, eiti arba tekėti) į burnos ženklą KA (𒅗). Kadangi KA×ME (𒅴) yra standartinis EME („liežuvio“ ir „kalbos“) ženklas, pridėtas DU („judėjimas“) žymi sklandų liežuvį, iškalbingą šneką arba šventų apeigų deklamavimą.

KA×ME.GI (𒅶) sujungia KA×ME (𒅴, eme, liežuvis arba kalba) su įrašytu GI (𒄀, tvirtas, tikras arba gimtasis). Šumerų ir akadų leksinėje tradicijoje jis žymi „patikimą, teisingą kalbą“ (akadų kittu) bei glaustą monografinę eme-gi₇ – gimtosios šumerų kalbos – užrašymo formą.

KA×ME.TE (𒅷) burnos ir kalbos ženklo KA (𒅗) viduje talpina junginį ME.TE (𒈨𒋼, mete, tinkama puošmena, derama savybė arba orumas; akadų simtu). Babilono leksiniuose sąrašuose jis reiškia deramą, kilnią ir karaliaus dvarui ar šventyklos liturgijai tinkančią kalbą.

KA×MI.NUNUZ (𒅹) įterpia MI (𒈪, naktis, šešėlis arba juodas) ir NUNUZ (𒉭, kiaušiniškas karoliukas) į burnos ženklą KA (𒅗). Babilono ženklų sąrašuose (Ea III) išlikusi grafema žymi tylų naktinį užkeikimą, mįslingą ištarmę arba apeigų metu burnoje laikomą tamsų akmenėlį.

KA×UMUM×PA (𒆊) įterpia sudėtinį ženklą UMUM×PA (𒌣 su 𒉺, lazdą laikantis meistras, mokslininkas arba išminčius; umun₂) į burnos ženklą KA (𒅗). Mesopotamijos leksinėje tradicijoje jis reiškia autoritetingą žodinį pamokymą, kurį lentelių namuose (edubba) perteikdavo vyriausiasis raštininkas ar mokytojas.

ŠA₃×U.A (𒊶) įterpia U (𒌋, įduba) ir A (𒀀, vanduo, skystis arba sėkla) į ŠA₃ (𒊮, širdis, įsčios arba vidus). Mesopotamijos anatominėje ir leksinėje tradicijoje jis žymi vaisingus įsčių vandenis, vidinius kūno skysčius arba jausmų užlietą širdies gelmę.

KA×HI×AŠ₂ (𒎂) įterpia sudėtinį ženklą HI×AŠ₂ (𒄭×𒀾, suhur / dara₂, kuodas, užkarda arba pančiai) į KA (𒅗, burna arba veidas). Babilono leksinėje serijoje (Ea III) jis žymi arba lūpomis ištartą saistantį prakeiksmą bei priesaiką, arba barzdos kuokštą aplink burną.

GU₂×KAK×IGI GUNU (𒄚) – pilnoji, puošni monumentalioji GU₂ (𒄘, skaitomo gu₂ arba gun) forma, kaklo ir apykaklės rėme talpinanti KAK×IGI-gunû (𒆖). Šumerų ir akadų kalbose jis reiškia „kaklą“ (akadų kišādu), „upės krantą“ (ahu) bei „naštą“ arba „talantą“ (biltu, apie 30 kg – didžiausią standartinį svorio vienetą, kurį žmogus pakeldavo ant sprando).

KA×GAR.ŠA₃.A (𒅦) įterpia GAR / NINDA (𒃻, duona), ŠA₃ (𒊮, širdis arba skrandis) ir A (𒀀, vanduo) į burnos ženklą KA (𒅗). Ši išraiškinga sudėtinė grafema vaizduoja per burną į vidurius ir širdį patenkančią duoną bei vandenį, reikšdama visavertį gyvybinį peną arba iš širdies gelmių kylančią maldą.