Dantiraščio ženklų katalogas: Gyvūnai, paukščiai ir žuvys (90 ženkl.)

Dantiraštis iš pat pradžių gimė iš poreikio apskaityti šventyklų ūkio turtą, grūdų derlių ir gyvulių bandas senovės Šumero miestuose – Uruke, Ūre bei Lagaše. Ženklas UZ₃ (šumerų tekstuose susijęs su UD₅, akadiškai „enzu“) ūkio apskaitos lentelėse žymėjo prijaukintą ožką arba vandens paukštį, o rašyklėje atitinka fonetinį skiemenį „uz“. Ožkos Mesopotamijos ekonomikoje buvo gyvybiškai svarbios – jos teikė pieną, sviestą, mėsą, odą bei vilną audiniams ir šventyklų aukoms.

Išraiškinga sudėtinė ideograma, sukurta jaučio galvos ženklo GU₄ viduje įrašius kalnų ženklą KUR – pažodžiui „Kalnų jautis“. Šumeriškai skaitomas „am“, o akadiškai „rīmu“, šis ženklas žymėjo galingą išnykusį laukinį jautį – taurą (Bos primigenius), kuris Mesopotamijoje buvo aukščiausias nenugalimos karališkosios jėgos ir drąsos simbolis. Būtent šie laukiniai taurai, išlieti iš glazūruotų plytų, puošia garsiuosius mėlynuosius Babilono Ištarės vartus, o rašyklėje ženklas žymi skiemenį „am“.

Sudarytas iš riaumojančio plėšrūno ženklo PIRIG („liūtas“ arba „nuožmus žvėris“) ir jo viduje įrašyto elemento ZA, ženklas AZ (akadiškai „asu“) reiškia „lokį“ (ypač Zagroso ir Tauro kalnuose gyvenusį Sirijos rudąjį lokį). Asirijos karaliai labai vertino kalnų žygiuose sugautus lokius ir minėdavo juos karališkųjų žvėrynų sąrašuose greta liūtų bei dramblių. Kasdieniame dantiraštyje AZ buvo nepakeičiamas fonetinis ženklas skiemenims „az“, „as“ ir „aṣ“ užrašyti.

Pradžioje tai buvo išraiškinga Eufrato deltoje plaukiančios žuvies (karpio) su pelekais piktograma, kuri logografiškai skaitoma KU₆ (šumeriškai „žuvis“, akadiškai – „nūnu“) ir rašoma po visų žuvų, vėžlių bei vandens gyvūnų pavadinimų kaip determinatyvas. Žuvų aukos buvo neatsiejama išminties ir požeminių gėlųjų vandenų dievo Enkio (Ejos) kulto Eridu mieste dalis. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „ha“ (pvz., Hamurapio vardo pradžiai) bei šumerų palinkėjimo priešdėliui „ha-“ („tegul būna!“).

Kilęs iš ankstyvosios paukščio profilio su sparnais ir uodega piktogramos, šumerų kalboje šis ženklas buvo skaitomas MUŠEN („paukštis“, akadiškai – „iṣṣūru“). Skirtingai nuo daugumos determinatyvų, kurie rašomi žodžio pradžioje, MUŠEN kaip postdeterminatyvas būdavo rašomas kiekvieno paukščio pavadinimo gale – pavyzdžiui, TI₈.MUŠEN („erelis“), UGA.MUŠEN („varnas“), TU.MUŠEN („balandis“) ar mitinio audros paukščio Anzu. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „hu“ užrašyti.

Kilęs iš archajiško į keturias dalis padalinto apskritimo, vaizdavusio avių aptvarą, šis ženklas logografiškai buvo skaitomas UDU (šumeriškai „avis“ arba „avinas“, akadiškai – „immeru“). Kadangi avių vilna buvo Mesopotamijos tekstilės turto pagrindas, o avinai – pagrindinė auka šventyklose ir pranašavime iš kepenų („bārûtu“), ženklas UDU dešimtis tūkstančių kartų sutinkamas Ūro III dinastijos apskaitos lentelėse. Skaitomas kaip LU, jis reiškia „būti gausiam“, „ganytis“ ir žymi fonetinį skiemenį „lu“.

Įkvėptas Tigro ir Eufrato pakrantėse gyvenusio margojo frankolino (kurapkos giminaičio, „dar-mušen“, akadiškai „ittidû“) plunksnų rašto, skaitomas kaip GUN₃ (akadiškai „burrumu“), šis ženklas reiškia „margas“, „dėmėtas“, „įvairiaspalvis“ arba „inkrustuotas spalvotais akmenimis“. Skaitomas kaip DAR (akadiškai „letû“), jis reiškia „perskelti“, o skiemeniniame rašte yra pagrindinis ženklas skiemenims „dar“ ir „tar₂“ užrašyti.

Kilęs iš archajiškos laukinio kalnų ožio su didingais lenktais ragais piktogramos, ženklas DARA₃ (akadiškai „turāhu“) žymi Zagroso kalnuose gyvenusį bezoarinį ožį (ibeksą). Šumerų mitologijoje išminties dievas Enkis (Eja) buvo vadinamas „Dara₃-abzu“ („Apsu vandenyno kalnų ožiu“), o jo šventasis laivas buvo puošiamas ibekso ragais. Cilindriniuose antspauduose kalnų ožiai dažnai vaizduojami stovintys abipus šventojo Gyvybės medžio.

Pradžioje vaizdavęs akmens raižytojo rėžtuką, ženklas GUL reiškia tiek „išraižyti / išgraviruoti brangakmenius“ (iš čia kilo amatininko pavadinimas „bur-gul“ – cilindrinių antspaudų raižytojas, akadiškai „purkullu“), tiek „sugriauti miestą ar sieną“ (akadiškai „abātu“). Skaitomas kaip SUN₂ (akadiškai „rīmtu“), jis reiškia „laukinę karvę“ ir sudaro deivės Ninsunės (𒀭𒊩𒌆𒄢 – „Valdovės laukinės karvės“), išmintingosios Gilgamešo motinos, vardą. Fonetiškai žymi skiemenis „gul“, „kul“ ir „qul“.

Sudarytas iš papildomais brūkšniais (gunû) paryškintos galvos su virš jos nešamu krepšiu ar našta, ženklas IL₂ (taip pat skaitomas GA₆ arba GURU₃, akad. našû, biltu) yra pagrindinis šumerų veiksmažodis, reiškiantis „nešti, pakelti, gabenti duoklę arba paaukštinti pareigose“. Poetinėse giesmėse galvos ar akių pakėlimas šiuo ženklu reiškia ir dievišką švytėjimą.

Kilęs iš banguojančių linijų ar vešlios lapijos piktogramos, ženklas LUM (akad. unnubu, šummuhu) reiškia „gausiai vesti vaisius, vešėti, klestėti“. Fonetiškai šumerų ir akadų dantiraštyje jis yra pagrindinis CVC tipo ženklas skiemenims „lum“ bei „hum“ užrašyti.

Sudarytas iš dviejų susikertančių pleištų (horizontalaus ir vertikalaus), ženklas MAŠ reiškia padalijimą pusiau (1/2), dvynį (akad. māšu; astronomijoje MUL.MAŠ.TAB.BA.GAL.GAL – Dvynių žvaigždynas), sidabro ar miežių paskolos palūkanas (akad. ṣibtu) bei ateities būrimą (MAŠ.ŠU.GID₂.GID₂ – žynys pranašautojas bārû). Fonetiškai žymi skiemenį „maš“.

Žymintis jauną ožį, ožiuką arba stepių gazelę (šum. maš₂, akad. urīṣu), ženklas MAŠ₂ įkūnijo pagrindinį aukojamą gyvulį, kurį Mesopotamijos gyventojai atnešdavo žyniui pranašautojui (bārû), kad šis iš kepenų ženklų perskaitytų dievų valią. Dėl šios praktikos MAŠ₂ įgijo ir antrinę „pranašiško ženklo, būrimo įžvalgos“ (akad. bīru) reikšmę.

Kilęs iš vingiuojančios gyvatės piktogramos, ženklas MUŠ (akad. ṣēru) yra visuotinė gyvačių, žalčių bei gyvatiškųjų dievybių (pvz., Niracho) logograma ir determinatyvas. Sujungtas su HUŠ („įniršęs / raudonas“), junginys MUŠ.HUŠ (akad. mušhuššu – „įniršęs slibinas“) įvardija garsųjį raguotąjį dievo Marduko drakoną, pavaizduotą ant mėlynų glazūruotų Babilono Ištarės vartų plytų.

Kilęs iš sparnuoto vabzdžio arba aukštikalnės piktogramos, ženklas NIM (akad. elû, zumbu) reiškia „aukštas, pakilus, viršutinis, ankstyvas“ bei „musę“. Kadangi į rytus nuo Šumero lygumų kilo aukštas Irano plokščiakalnis, junginys NIM.MA.KI („Aukštutinė šalis“) tapo standartine šumerų logograma galingai Elamo civilizacijai (akad. Elamtu) žymėti.

Vaizduojantis cilindrinį indą arba prie garsiojo Mesopotamijos arklo tvirtinamą vertikalią sėjamąją piltuvę (akad. ittû), ženklas NINDA₂ įkūnijo išradimą, leidusį grūdus tolygiai berti tiesiai į ariamą vagą. Pagal apvaisinimo metaforą jis taip pat žymi veislinį bulių (GU₄.NINDA₂) bei tarnauja kaip išorinis rėmas sudėtinėms logogramoms, tokioms kaip ŠAM₂ („kaina“).

Vaizduojantis lizdą su apvaliais kiaušiniais, ženklas NUNUZ (akad. pelû) reiškia paukščio kiaušinį, taip pat perkeltine prasme – atžalą, palikuonį ar kilmingą moterį. Su akmens determinatyvu priekyje (NA₄.NUNUZ, akad. erimtu) jis žymi ovalo formos karneolio, lazurito ar agato karoliuką, vertą į karališkuosius Mesopotamijos vėrinius.

Kilęs iš riaumojančio liūto galvos su pasišiaušusiais karčiais piktogramos, ženklas PIRIG (akad. labbu, nēšu) reiškia liūtą, mitinį audros žvėrį arba švytinčią, rūsčią jėgą. Dantiraščio paleografijoje PIRIG tapo pagrindu daugeliui svarbių gyvūnų ir dievybių ženklų, tokių kaip AZ („lokys“), UG („pantera / liūtas“) bei GIR₃ („pėda / dievas Nergalas“).

Kilęs iš tupinčio šuns ar plėšrūno profilio su riesta uodega piktogramos, ženklas UR reiškia šunį (akad. kalbu) ir sudaro didžiųjų plėšrūnų pavadinimus: UR.MAH („didysis žvėris“ – liūtas, akad. nēšu), UR.BAR.RA („stepių žvėris“ – vilkas) ir UR.GI₇ („kilnusis šuo“). Garsiuose šumerų valdovų varduose (pvz., Ur-Namu, Ur-Nanšė) UR reiškia „ištikimas [dievybės] karys, didvyris ar tarnas“, o fonetiškai skaitomas „ur“, „lik“ ir „taš“.

Kilęs iš jauno raguoto veršelio galvos piktogramos, ženklas AMAR (akad. būru) reiškia veršelį, stirniuką arba paukščio jauniklį. Mesopotamijos istorijoje šis ženklas įamžintas vyriausiojo Babilono dievo Marduko vardo užrašyme dAMAR.UTU (tiesiogiai „Saulės dievo Utu veršelis“) bei III Ūro dinastijos karaliaus Amar-Sueno („Mėnulio dievo veršelis“) varde.

Kilęs iš tikroviško ilgaausio asilo galvos profilio piktogramos, ženklas ANŠE (akad. imēru) reiškia naminį asilą (pagrindinį prekybos karavanų nešulinį gyvulį) ir veikia kaip visų arklinių šeimos gyvūnų determinatyvas. Kai apie 2000 m. pr. Kr. iš Zagroso kalnų į Mesopotamiją pateko žirgai, šumerų raštininkai žirgą poetiškai pavadino ANŠE.KUR.RA („Kalnų asilu“, akad. sisû), o kupranugarį – ANŠE.A.AB.BA („Jūros krašto asilu“).

Kilęs iš trikampės karvės galvos su lenktais ragais piktogramos, ženklas AB₂ (akad. arhu, lītu) yra visuotinė naminės karvės ar telyčios logograma (papildanti jaučio ženklą GU₄). Šumerų mitologijoje ir gimdyvių užkalbėjimuose (pvz., mite apie „Mėnulio dievo Sino karvę“) pusmėnulio ragais pasipuošusios dievo Nanos karvės simbolizuoja vaisingumą, pieno gausą ir motinišką globą.

Mesopotamijos leksiniuose sparnuočių sąrašuose sutinkamas (dažnai su paukščio determinatyvu MUŠEN gale: ARKAB.MUŠEN, akad. šuttinnu) ženklas, žymintis šikšnosparnį – senovės gamtininkų priskirtą naktiniams sparnuočiams, gyvenantiems tamsiose olose ir griuvėsiuose.

Mesopotamijos leksiniuose, medicininiuose ir astronominiuose tekstuose sutinkamas ženklas DARA₄ (akad. da'mu, dāmu) reiškia sodrią tamsiai raudoną (kraujo) spalvą arba sukrešėjusį kraują, o tekstilės aprašuose – purpurinį ar tamsiai raudoną galvos raištį bei juostą.

Vienas seniausių ir garsiausių žmonijos rašto ženklų: kilęs iš priekinio trikampės jaučio galvos su didingais ragais piešinio (šis Artimųjų Rytų provaizdis įkvėpė ir finikiečių raidę Alef bei mūsų lotyniškąją raidę „A“). Skaitomas kaip GU₄ / GUD (akad. alpu), jis reiškia ariamąjį jautį ar bulių, o Babilonijos astronomijoje ir „Gilgamešo epe“ junginys MUL.GU₄.AN.NA („Dangaus Jautis“) yra tiesioginis Zodiako Tauro žvaigždyno pavadinimas.

Susijęs su piemenų ūkiu ir pieno perdirbimu, ženklas KISIM₅ (akad. kisimmu, supūru) žymi rūgštų pieną, varškės sūrį bei avidę ar galvijų aptvarą, o žemės ūkio pranašysčių lentelėse – ir pasėlius graužiantį vikšrą.

Kilęs iš lapės galvos piktogramos, šis išskirtinis ženklas per gudrų lapės būdą sujungia tris reikšmes: skaitomas kaip KA₅.A (akad. šēlebu), jis reiškia „lapę“ (šumerų pasakėčių heroję); skaitomas kaip LUL (akad. sarru) – „melagingą, apgaulingą, maištininką“; o skaitomas kaip NAR (akad. nāru) – profesionalų rūmų ir šventyklos muzikantą bei dainininką (NAR.GAL – vyriausiasis muzikantas).

Gyvūnijos sąrašuose ženklas PEŠ₂ (akad. piazu, humṣīru) įvardija lauko peles, šoklius ir kitus smulkiuosius graužikus, kuriuos nuo miežių aruodų saugojo šventyklų katės ir šunys (apie peles sukurta daugybė šmaikščių šumerų patarlių). Fonetiškai dantiraštyje šis ženklas perteikia CVC tipo skiemenį „peš₂“.

Sujungiantis du aukštųjų Zagroso kalnų simbolius, ženklas ŠEG₉ įvardija tiek laukinį kalnų aviną – mufloną ar kalnų ožiaragį (akad. šapparu, atūdu; mituose poruojamą su elniu DARA₃), tiek kalnų viršūnes dengiantį žiemos sniegą, šlapdribą bei šerkšną (akad. šalgu, šurīpu).

Dantiraščio ženklas SUMAŠ (Borger MZL 416, U+122E8) – logograma, su žuvies determinatyvu KU₆ (sumaš-ku₆) sutinkama ankstyvojo dinastinio laikotarpio žuvų sąrašuose ir III Ūro dinastijos ūkio lentelėse konkrečiai Mesopotamijos upių ar Persijos įlankos žuvų rūšiai žymėti.

Dantiraščio ženklas UŠUMₓ (U+12358) – logograma, reiškianti „drakoną, nuodingą gyvatę“ arba „vienintelį, neprilygstamą“ (šumerų ušum; akadų bašmu, ēdu). Ypač žinoma iš sudurtinio titulo ušumgal („didysis drakonas, aukščiausiasis valdovas“), skirto dievams ir karaliams.

Dantiraščio ženklas HA-tenû (Borger MZL 891, U+1212A) – pasviroji (tenû) žuvies ženklo HA/KU₆ atmaina, sutinkama Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose ir archajinėse žuvų apskaitos lentelėse.

Dantiraščio ženklas HA-gunû (Borger MZL 549, U+1212B), sudarytas žuvies ženklą HA/KU₆ papildžius gunû brūkšniais. Žymi stambią jūrų ar upių žuvį bei knibždančią gausą ir yra glaudžiai susijęs su PEŠ/GIR ženklų šeima.

Dantiraščio ženklas UR-šešig (Borger MZL 829, U+1232A), sudarytas šuns ir plėšrūno ženklą UR papildžius šešig pleištais. Leksiniuose sąrašuose žymi aršų žvėrį arba medžioklinį šunį.

Dantiraščio ženklas UZ arba US (sudėtinis ŠE+ḪU, pažodžiui „grūdus lesantis paukštis“, Borger MZL 609, U+122BB). Tai šumerų „anties, žąsies, naminio vandens paukščio“ logograma (šumerų uz, bibad; akadų ūsu, paspasu) bei pagrindinis uždarųjų skiemenų uz, us ir uṣ ženklas.

Dantiraščio ženklas A×MUŠ (Borger MZL 848, U+12007), sudarytas gyvatės ženklą MUŠ įrašius į vandens ženklą A. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose žymi vandens gyvatę ar pelkių gyvį.

Dantiraščio ženklas AB₂×BALAG (Borger MZL 675, U+12017), sudarytas būgno/arfo ženklo BALAG įrašymu į karvės ženklą AB₂. Šumerų poetikoje ir žodynuose išreiškia skardų veršelio šaukiančios karvės mūkimą.

Dantiraščio ženklas GA₂×AŠ, skaitomas SILA₄ (Borger MZL 412, U+120BD), vaizduojantis aptvarą (GA₂) su vienu gyvuliu (AŠ) viduje. Tai pagrindinė šumerų „ėriuko, avinėlio“ logograma (šumerų sila₄; akadų puḫādu), tūkstančius kartų sutinkama III Ūro dinastijos Puzriš-Dagano gyvulininkystės lentelėse ir pranašystėse.

Dantiraščio ženklas GIR₃×IGI (Borger MZL 696, U+1210D), jungiantis liūto ir kanopos ženklą GIR₃/PIRIG su akies ženklu IGI babiloniečių laukinių žvėrių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GIR₃×PA (Borger MZL 695, U+1210F), sudarytas skeptro bei prievaizdo ženklą PA įrašius į pėdos ir kelio ženklą GIR₃ Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas ḪI×AŠ, skaitomas SUḪUR (Borger MZL 636, U+1212E). Su žuvies determinatyvu (suḫur-ku₆) žymi stambų Mesopotamijos ūsorių ar karpį (akadų purādu), įėjusį į dievo Enkio „ožio-žuvies“ (suḫurmašû – Ožiaragio žvaigždyno) vardą; be determinatyvo reiškia „plaukų kuodą, keterą arba datulių palmės viršūnę“ (akadų qimmātu).

KISIM₅ OVER KISIM₅ (𒆩) yra sudvigubinta ženklo KISIM₅ („rūgpienis, sūris, galvijų aptvaras arba vabzdys“) forma. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose sudvigubintas ženklas išreiškia daugiskaitą ir gausą – knibždančius vabzdžių spiečius arba gausius gyvulių gardus.

LAGAB×DAR (𒇂) įrėmina DAR („frankolinas, kurapka, margas“) apskrito aptvaro LAGAB viduje. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi pintą paukščių narvą, naminių paukščių aptvarą arba margą apskritimą.

LAGAB×GUD (𒇆) apgaubia ženklą GUD („jautis, galvijas“) apskritu aptvaro ženklu LAGAB. Šumerų ir akadų gyvulininkystės bei leksiniuose tekstuose jis vaizdžiai perteikia aptvertą galvijų gardą arba jaučių tvartą (`tarbaṣu`).

LAGAB×HA (𒇈) sujungia baseino ženklą LAGAB su viduje įrašytu HA / KU₆ („žuvis“) ženklu. Mesopotamijos leksinėse ir administracinėse tradicijose jis vaizduoja įžuvintą tvenkinį, sodo baseiną arba gilią vandens talpyklą.

AMAŠ (𒇖, struktūriškai LAGAB×LU – „avis apskritame aptvare“) yra klasikinė šumerų logograma, reiškianti „avidę, avių gardą“ (akadų `supūru`). Šumerų poezijoje ir Dumuzio bei Inanos himnuose nuolat gretinama su `tur₃` („galvijų gardu“), `amaš` simbolizuoja ganyklų derlingumą, saugumą ir valdovo globą.

LAGAB×LUL (𒇗) įrėmina ženklą LUL („lapė, klasta, muzikantas“) apskrito aptvaro LAGAB viduje. Babilonijos leksiniuose sąrašuose jis žymi lapės urvą, uždarą laukinių žvėrių gaudyklę arba paslėptą irštvą.

LAGAB×MUŠ (𒇚) įrašo MUŠ („gyvatė, žaltys“) į apskrito aptvaro LAGAB vidų. Mesopotamijos leksinėse ir pranašysčių tradicijose šis ženklas vaizduoja duobėje ar pintinėje susirangiusią gyvatę arba gyvačių irštvą.

UG₈ (𒇼, struktūriškai LU×BAD) sujungia LU / UDU („avis“) su viduje įrašytu BAD („miręs, kritęs“) ženklu. Šumerų gyvulininkystės apskaitos lentelėse (ypač iš Drehemo / Puzriš-Dagano) jis žymi kritusias avis (`ba-ug₇`) arba gyvulių skerdieną.

MUŠ×A (𒈳) sujungia MUŠ („gyvatė, žaltys“) su A („vanduo“) ženklu. Mesopotamijos zoologiniuose ir leksiniuose sąrašuose (`Urra=hubullu` XIV) jis žymi vandens gyvatę, pelkių angį arba mitinį vandenų žaltį.

MUŠ×KUR (𒈴) sujungia MUŠ („gyvatė, žaltys“) su KUR („kalnas, aukštuma, požemis“) ženklu. Šumerų mitologijoje ir zoologiniuose sąrašuose kalnų gyvatės (`muš-kur`) buvo aprašomos kaip nuodingos Zagroso kalnų angys bei grėsmingi požemio slibinai.

MUŠ×ZA (𒈵) sujungia MUŠ („gyvatė“) su ZA („akmuo, karoliukas, brangakmenis“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi tarp uolų ir akmenų gyvenančią angį arba karoliukus primenančiais margais žvynais išmargintą gyvatę.

MUŠ OVER MUŠ (𒈶) yra vertikaliai sudvigubinta ženklo MUŠ („gyvatė, žaltys“) forma. Išreikšdamas daugiskaitą (`muš-muš`, akadų `ṣērū`) bei fonetinę reikšmę `ri₈`, šis ženklas žymi gyvačių porą arba visą gyvačių lizdą.

MUŠ CROSSING MUŠ (𒈸) vaizduoja dvi susikertančias, susipynusias gyvates. Mesopotamijos pranašysčių tekstuose (`Šumma ālu`) ir sakralinėje ikonografijoje (garsiojoje Gudėjos taurėje, skirtoje dievui Ningišzidai) susipynę žalčiai simbolizuoja atgimimą, apsaugą ir galingą ženklą.

NINDA₂×GUD (𒉖) sujungia NINDA₂ („veislinis bulius, sėklos piltuvas“; šumerų `ninda₂`, akadų `bīru`) su viduje įrašytu GUD („jautis, galvijas“) ženklu. Mesopotamijos gyvulininkystės ir leksiniuose tekstuose jis tiksliai įvardija veislinį bulių – bandos reproduktorių.

UG (𒊌, struktūriškai PIRIG×UD – „liūtas + švytinti diena, audra“) yra svarbi šumerų logograma, reiškianti „liūtą, riaumojantį audros žvėrį arba leopardą“ (akadų `labbu`, `ūmu`, `nimru`), taip pat „šviesą, dieną“ (`ug`). Fonetiškai tai yra pagrindinis skiemens `ug` (`uk`, `uq`) ženklas.

PIRIG OPPOSING PIRIG (𒊎) pastato du PIRIG („liūtas, nuožmus žvėris“) ženklus vieną priešais kitą. Atkartodamas garsųjį dviejų priešpriešiais stovinčių liūtų heraldinį motyvą ant Mesopotamijos cilindrinių antspaudų ir bareljefų, jis žymi besikaunančius liūtus arba karingas gentis (`Tidnum`).

TAG×GUD (𒋵) sujungia TAG („kirsti, skersti, aukoti“) su GUD („jautis, galvijas“) ženklu. Mesopotamijos leksinėse ir apeiginėse tradicijose jis žymi jaučio paskerdimą šventyklos aukai arba maisto atsargoms.

UR CROSSING UR (𒌩) yra sudarytas iš dviejų susikertančių UR („šuo, liūtas, karys“) ženklų. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose ir pranašysčių tekstuose sukryžiuotos figūros vaizduoja kovoje susikibusius šunis ar liūtus (`ur-ur`) arba mūšio lauke susirėmusius karius.

UZ₃×KASKAL (𒍛) sujungia UZ₃ („ožka; antis“) su KASKAL („kelias, žygis, karavanas“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi tolimais ganyklų keliais genamas ožkas arba praskrendančius vandens paukščius.

AB₂×A (𒍱) sujungia piktografinį karvės galvos ženklą AB₂ („karvė“) su viduje įrašytu A („vanduo, sėkla, palikuonis“) ženklu. Panašiai kaip ŠA₃×A (`peš₄` – „nėščia“), jis žymi veršingą karvę arba prie vandens ganomą galvijų bandą.

AMAR×KUG (𒍲) sujungia AMAR („veršelis, jauniklis“) su KUG / KU₃ („tyras, šventas, spindintis“) ženklu. Atitikdamas šumerų `amar-ku₃`, jis įvardija apeigoms skirtą tyrą, nepriekaištingą veršelį, taip pat yra poetinis Mėnulio dievo Nanos-Sueno epitetas.

KA×ANŠE (𒍾) sujungia KA („burna, balsas“) su viduje įrašytu ANŠE („asilas“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose ir pranašysčių tekstuose jis žymi garsų asilo bliovimą (`gù-anše`, akadų `nagāgu`) arba asilo snukį ir apynasrį.

KIR (𒀘, struktūriškai AB₂×GAN₂-tenû arba AB₂׊A₃) yra šumerų logograma, reiškianti „karvę, telyčią arba veršelę“ (akadų `littu`, `arhu`), taip pat susijusi su jaučio ar karvės oda aptrauktu šventuoju bronziniu būgnu (`liliz`).

DAG KISIM₅×AMAR (𒁘) įrėmina AMAR („veršelis, jauniklis“) galvijų gardo rėmo DAG.KISIM₅ viduje. Šumerų gyvulininkystės ir leksinėse tradicijose jis tiksliai įvardija veršidę ar aptvarą, kuriame buvo laikomi ir pienu girdomi jauni veršeliai.

DAG KISIM₅×BALAG (𒁙) sujungia vabzdžių bei aptvaro rėmą DAG.KISIM₅ su viduje įrašytu BALAG („lyra, arfa, skambus būgnas“) ženklu. Mesopotamijos zoologiniuose sąrašuose (`Urra=hubullu` XIV) jis įvardija čirškiantį svirplį ar žiogą (`buru₅-balag-ga` – „arfos žiogą“), pavadintą pagal jo muzikalų svirpimą.

DAG KISIM₅×GIR₂ (𒁞) – sudėtinis ženklas, jungiantis DAG.KISIM₅ (𒁙) su GIR₂ (𒄈, durklo geležtė arba skorpiono geluonis). Mesopotamijos zoologiniuose ir leksiniuose sąrašuose jis žymi geliančią vikšro lervą arba žalingą vabzdį, taip pat su kisig (gedulo kirpimu) susijusią būseną. Vidinis geležtės ženklas pabrėžia aštrumą ir pjovimą.

DAG KISIM₅×GUD (𒁟), logografiškai skaitomas kaip UTUL₅, įterpia GUD (𒄞, jautis) į DAG.KISIM₅ (𒁙) aptvarą. Jis reiškia galvijų bandą, galvijų tvartą arba vyriausiąjį kerdžių (akadų utullu, būlu), taip kontrastuodamas su avių gardu, kuriame įrašyta avis (LU). Karališkuosiuose tituluose Mesopotamijos valdovai save vadino „ištikimuoju kerdžiumi“ (utul), globojančiu tautą.

DAG KISIM₅×HA (𒁠) sujungia aptvaro ženklą DAG.KISIM₅ (𒁙) su HA (𒄩, KU₆, žuvis). Šumerų ir akadų leksinėse lentelėse sutinkamas ženklas žymi aptvertą žuvų tvenkinį, pelkių žūklės užtvarą arba talpą gyvai ir sūdytai žuviai laikyti. Tai parodo, kaip Mesopotamijos raštininkai sistemingai keitė vidinį DAG.KISIM₅ ženklą gyvūnų aptvarams klasifikuoti.

DAG KISIM₅×LUM (𒁧) įterpia LUM (𒈝, tarpti, brinkti arba vesti vaisius) į DAG.KISIM₅ (𒁙) korpuso rėmą. Babilono zoologiniuose ir leksiniuose sąrašuose (Urra XIV ir Ea IV) jis žymi putlią medieną graužiančią lervą, vikšrą arba išsipūtusį vabzdžio kokoną. Vidinis LUM ženklas perteikia ir fonetinį skambesį, ir apvalaus, išbrinkusio kūno vaizdinį.

DAG KISIM₅×SI (𒁪) įterpia SI (𒋛, ragas arba pripildyti) į DAG.KISIM₅ (𒁙) rėmą. Babilono zoologinėse ir leksinėse lentelėse jis žymi raguotąjį vikšrą (pavyzdžiui, sfinkso drugio lervą) arba raguočiais užpildytą gardą. Raštininkai įrašytą rago ženklą naudojo raguotosioms rūšims išskirti platesnėje kisim klasifikacijoje.

GUD/GUD LUGAL (𒄡) vertikaliai sudeda du GUD (𒄞, jautis arba bulius) ženklus greta LUGAL (𒈗, karalius). Ankstyvojo dinastinio ir Babilono leksiniuose sąrašuose išlikęs ženklas žymi karališkąjį rinktinių arimo jaučių jungą, valstybiniams ritualams skirtą bulių bandą arba valdovą šlovinantį titulą.

NUN LAGAR×MAŠ (𒉥) įterpia MAŠ (𒈦, ožiukas, ožka arba gazelė) į NUN.LAGAR / TUR₃ (𒉣𒇬) gyvulių gardo rėmą. Šumerų ir akadų leksinėje tradicijoje šis ženklas išskiria specializuotą ožiukų bei ožkų gardą iš stambiųjų raguočių tvarto.

NUN LAGAR×SAL (𒉦), logografiškai skaitomas kaip IMMAL arba ŠILAM (SHILAM), įterpia SAL / MUNUS (𒊩, moteriškoji lytis) į galvijų gardo ženklą NUN.LAGAR / TUR₃ (𒉣𒇬). Jis reiškia „motininę karvę“, „apsiveršiavusią karvę“ arba „laukinę karvę“ (akadų littu, arhu) – šventą motinišką epitetą, taikytą didžiosioms šumerų deivėms Ninhursagai ir Ninsunei.

NUN LAGAR×UŠ (𒉨) sujungia galvijų gardo bei gimdymo pastogės ženklą NUN.LAGAR / TUR₃ (𒉣𒇬) su UŠ (𒍑, patinas arba placenta). Babilono leksiniuose sąrašuose jis greta NUN LAGAR×SAL (𒉦) žymi tiek veislinių bulių gardą, tiek besiveršiuojančių galvijų gemalo plėvę.

NUNUZ AB₂×GUD (𒉱) įterpia GUD (𒄞, jautis arba bulius) į sudėtinį NUNUZ.AB₂ (𒉭𒀖, kiaušinis/vada ir karvė) rėmą. Babilono zoologiniuose ir leksiniuose sąrašuose jis žymi arba iš kiaušiniškos lėliukės išsiritantį raguotąjį vabalą, arba galvijų bandos jauniklių prieauglį.

GA₂×A.HA (𒂹) – skaidri piktografinė jungtis, architektūrinės talpos GA₂ (𒂷) viduje talpinanti A (𒀀, vanduo) ir HA / KU₆ (𒄩, žuvis). Šumerų ir akadų leksiniuose sąrašuose jis reiškia aptvertą žuvų tvenkinį, rūmų baseiną žuvims laikyti arba į vandenį panardintą pintinę gyvam laimikiui išsaugoti.

GIR₃×LU.IGI (𒄎) įterpia LU / UDU (𒇻, avis) ir IGI (𒅆, akis arba priekis) į GIR₃ (𒄊, pėda arba gyvūno žingsnis). Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis vaizduoja kaimenės priekyje (igi) žingsniuojantį aviną vedlį, vedantį bandą ganyklų takais.

GUD×A.KUR (𒄟) įterpia A (𒀀, palikuonis arba vanduo) ir KUR (𒆳, kalnas) į jaučio ženklą GUD (𒄞). Mesopotamijos zoologiniuose ir mitologiniuose tekstuose jis žymi kalnų jautį arba aukštumų stumbrą (alim, akadų kusarikku) – rytinių kalnų būtybę, siejamą su saulės dievu Utu bei karališkąja galybe.

LAGAB×GUD.GUD (𒇇) apskrito aptvaro ženklo LAGAB (𒇉) viduje talpina dviejų GUD (𒄞, jautis arba bulius) ženklų porą. Kaip ir LAGAB×GUD (𒇆), sudvigubintas jaučio ženklas aiškiai nurodo daugiskaitą ir reiškia galvijų pilną gardą arba didelę jaučių bandą (akadų būlu, utullu).

LAGAB×IM.HA (𒇍) įterpia IM (𒅎, molis arba dumblas) ir HA / KU₆ (𒄩, žuvis) į apskrito tvenkinio ženklą LAGAB (𒇉). Babilono leksiniuose sąrašuose jis žymi moliu išklotą žuvų tvenkinį arba po kasmetinio upės potvynio likusią dumbliną kūdrą, kurioje buvo lengva sugaudyti žuvis.

DAG KISIM₅×GA.MAŠ (𒁜) sujungia DAG.KISIM₅ (𒁙) aptvaro rėmą su GA (𒂵, pienas) ir MAŠ (𒈦, ožiukas arba ožka). Susiedamas DAG.KISIM₅×GA (𒁛, ubur, tešmuo) ir DAG.KISIM₅×MAŠ reikšmes, jis žymi pienininkystės aptvarą, kuriame buvo melžiamos ožkos ir laikomi pienu girdomi ožiukai.

DAG KISIM₅×IR.LU (𒁢) įterpia IR (𒅕, prakaitas, kvapas arba išskyros) ir LU / UDU (𒇻, avis) į piemenų rėmą DAG.KISIM₅ (𒁙). Sujungdamas DAG.KISIM₅×IR (𒁡) bei DAG.KISIM₅×LU (𒁥, amaš) elementus, jis žymi vilnos riebalais (lanolinu) dvelkiantį sausakimšą avių gardą arba vilnoje besiveisiančią lervą.

DAG KISIM₅×U₂.GIR₂ (𒁬) įterpia U₂ (𒌑, augalas arba žolė) ir GIR₂ (𒄈, ašmenys arba dyglys; kartu u₂-gir₂ – kupranugarių dyglė) į DAG.KISIM₅ (𒁙) rėmą. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose (Ea IV ir Urra XIV) jis žymi žalingą vikšrą ar skėrį, kuris tarsi peiliu nukerpa augmeniją (akadų kisīmu).

DAG KISIM₅×U₂.MAŠ (𒍳) piemenų aptvaro rėme DAG.KISIM₅ (𒁙) talpina U₂ (𒌑, žolė, ganykla arba pašaras) ir MAŠ (𒈦, ožiukas, ožka arba gazelė). Giminingas DAG.KISIM₅×A.MAŠ (𒁗), jis vaizduoja žolėtą ganyklos aptvarą arba pašaru aprūpintą smulkiųjų gyvulių gardą.

GA₂×A.DA.HA (𒂸) įterpia A (𒀀, vanduo), DA (𒁕, šoninė sienelė arba pylimas) ir HA / KU₆ (𒄩, žuvis) į architektūrinį rėmą GA₂ (𒂷). Tai pilnesnis GA₂×A.HA (𒂹) variantas, vaizduojantis pylimais įrėmintą žuvų tvenkinį, kuriame rūmų ir šventyklų virtuvėms buvo auginamos gyvos žuvys.

GA₂×IŠ.HU.AŠ (𒃗) įterpia IŠ (𒅖, žemė arba smėlis), HU / MUŠEN (𒄷, paukštis) ir AŠ (𒀸) į namo ženklą GA₂ (𒂷). Babilono leksiniuose sąrašuose (Ea IV) išlikęs ženklas žymi molinę paukštidę, šventyklos balandinę arba pintą naminių paukščių narvą.

LAGAB×A.DA.HA (𒆺) apskrito baseino ženklo LAGAB (𒇉) viduje talpina A (𒀀, vanduo), DA (𒁕, krantas arba pylimas) ir HA / KU₆ (𒄩, žuvis). Sudarydamas triadą su E₂×A.HA.DA (𒂎) bei GA₂×A.DA.HA (𒂸), jis vaizduoja apvalų pylimu apjuostą žuvų tvenkinį arba žuvimis knibždančią pelkių lagūną.

MUŠ/MUŠ×A.NA (𒈷), leksinėje tradicijoje skaitomas kaip RI₈, sujungia du vertikaliai suporuotus MUŠ (𒈲, gyvatė) ženklus su A (𒀀, vanduo) ir NA (𒈾). Jis vaizduoja susipynusias vandens gyvates arba kaducėjų primenančią šventąją dievo Ningišzidos emblemą – iš požemio vandenų kylančią gyvačių porą.

NUN LAGAR×SAL/NUN LAGAR×SAL (𒉧) vertikaliai sudvigubina ženklą NUN.LAGAR×SAL (𒉦, immal / šilam, motininė karvė arba laukinė karvė). Šumerų ir akadų leksiniuose bei piemenų tekstuose ši reduplikacija žymi kuopinę daugiskaitą (immal-immal) ir reiškia gausią veršingų bei melžiamų karvių bandą.