Dantiraščio ženklų katalogas: Gamta, vanduo, kalnai ir augalai (135 ženkl.)

Pats pirmasis „Unicode“ dantiraščio bloko ženklas (U+12000) kilo iš dviejų banguotų linijų, ankstyvosiose Uruko lentelėse vaizdavusių tekantį vandenį. Šumerų kalboje jis reiškia „vandenį“ (akadiškai „mû“), „kanalą“ arba „ašaras“, o perkeltine prasme – „sėklą“, „palikuonį“ bei „sūnų / įpėdinį“ (akadiškai „aplu“ – iš čia kilo ir karalių vardai Ašurbanipalas bei Nabuchodonosaras). Fonetiškai tai pagrindinis ženklas balsiui „a“ užrašyti visose Mesopotamijos kalbose.

Kilęs iš aiškios botaninės piktogramos, vaizdavusios iš šaknies linijos kylančius žolės stiebus, ženklas U₂ (šumeriškai tariamas „ú“, akadiškai – „šammu“) reiškia „augalą“, „žolę“, „ganyklą“ arba „maistą“. Ninevijos karaliaus Ašurbanipalo bibliotekos medicinos ir farmakologijos lentelėse šis ženklas buvo rašomas kaip nebylus determinatyvas prieš šimtus vaistažolių bei gydomųjų augalų pavadinimų. Fonetiškai tai vienas dažniausių ženklų balsiui „u“ užrašyti.

Kilęs iš aukšto pelkių nendrės stiebo su bambliais ir lapeliais piktogramos, ženklas GI (akadiškai „qanû“ – iš šio žodžio tiesiogiai kilo graikų „kanōn“ bei žodis „kanonas“) žymėjo augalą, iš kurio Mesopotamijos raštininkai pjaustė savo trikampius rašymo pagaliukus („gi-dub-ba“) ir kurį naudojo kaip 6 uolekčių (~3 metrų) ilgio matą. Kaip homonimas (GI.NA, akadiškai „kīnu“), jis reiškė „tvirtas“, „tikras“, „teisėtas“ – būtent taip užrašytas ir garsiojo Akado karaliaus Sargono vardas („Šarru-kīn“ – „Teisėtasis karalius“). Fonetiškai žymi skiemenį „gi“ (arba „ge“).

Kilęs iš tinkliuku užbrūkšniuoto ovalo, vaizdavusio kanalų išvagotą gyvenamąją žemės lygumą, ženklas KI (akadiškai „erṣetu“ – žemė / požemis; „ašru“ – vieta) yra žemiškoji dangaus ženklo AN priešingybė. Šumerų kosmologijoje AN ir KI sudarė pirmykštę Dangaus ir Žemės sąjungą (deivė Ki). Raštininkai ženklą KI kaip nebylų postdeterminatyvą rašydavo po visų miestų ir šalių pavadinimų – pavyzdžiui, KÁ.DINGIR.RA.KI (Babilonas), UNUG.KI (Urukas) ar URI₅.KI (Ūras), o rašyklėje jis žymi skiemenį „ki“.

Su medžio determinatyvu GIŠ (GIŠ.LI, akadiškai „burāšu“) šis ženklas žymėjo kvapųjį kalnų kadagį, kurio sakai ir spygliai buvo deginami Mesopotamijos šventyklų smilkytuvuose, siekiant apvalyti šventąją erdvę ir pamaloninti dievus. Šumerų kalboje „ì-li“ taip pat reiškė aukščiausios rūšies aliejų. Visais dantiraščio gyvavimo laikotarpiais šis ženklas buvo pagrindinis būdas skiemenims „li“ bei „le“ užrašyti.

Kilęs iš archajiškos molinio žarijų indo (aukuro) su kylančiomis liepsnomis ir kibirkštimis piktogramos, šis ženklas yra pagrindinė ugnies ir karščio ideograma Mesopotamijoje. Šumeriškai jis buvo skaitomas IZI („ugnis“, akadiškai „išātu“), NE („žarijų krosnelė“, akadiškai „kinūnu“) bei BIL arba GIBIL („degti“, „atnaujinti“ arba „naujas / šviežias“, akadiškai „qalû“ ir „eššu“ – iš čia kilo ir ugnies dievo Gibilio vardas). Fonetiškai jis žymi skiemenis „ne“ bei „bi₂“.

Kilęs iš aliejaus ąsočio piktogramos, skaitomas kaip I₃ (šumeriškai tariamas „ì“, akadiškai – „šamnu“), šis ženklas žymi aliejų, riebalus ir kvapiuosius tepalus – vieną iš trijų gyvybiškai svarbių Mesopotamijos ekonomikos gėrybių greta miežių („še“) ir vilnos („síg“). Spaudžiamas sezamo aliejus („ì-giš“) bei lydytas sviestas („ì-nun“) buvo naudojami maistui, šviestuvams, karalių ir šventyklų statulų patepimui. Fonetiškai tai pagrindinis ženklas skiemeniui „ni“ (bei „i₃“) užrašyti.

Kilęs iš aiškiai atpažįstamos akuotuotos miežio varpos piktogramos, ženklas ŠE (akadiškai „še'u“) buvo visos Mesopotamijos civilizacijos gyvybės šaltinis. Miežiai buvo ne tik pagrindinis maistas duonai ir alui, bet ir kasdienis atsiskaitymo bei algų matas. Babilono metrologijoje 1 ŠE („vienas grūdas“, ~0,046 gramo) buvo mažiausias svorio (180 ŠE = 1 šekelis) ir ilgio vienetas, iš kurio tiesiogiai kilo iki šiol juvelyrikoje bei farmacijoje naudojamas „granas“ (grain). Fonetiškai žymi skiemenį „še“.

Kilęs iš archajiškos Uruko laikotarpio piktogramos, vaizdavusios ant paaukštintos terasos stovinčią šventovę, šis ženklas buvo skaitomas EŠ₃ („šventovė“, „maldykla“, akadiškai „ešertu“) bei AB („jūra“, akadiškai „tâmtu“ – kaip žodžiuose „a-ab-ba“, reiškusiame Persijos įlanką, bei „AB.ZU“, požeminį gėlo vandens vandenyną). Giminystės terminijoje („ab-ba“, akadiškai „abu“) juo buvo užrašomas „tėvas“ arba „miesto seniūnas“, o rašyklėje jis žymi uždaruosius skiemenis „ab“ ir „ap“.

Sudarytas iš šešių pasvirusių pleištų, skaitomas kaip ZIZ₂ (akadiškai „kunāšu“), šis ženklas žymėjo senovinį dvigrūdį kvietį – emerą (Triticum dicoccum), iš kurio Mesopotamijoje buvo kepami geriausi šventyklų pyragai ir verdamas tirštas apeiginis alus. Skaitomas kaip AŠ₂, jis reiškė „prakeiksmą“ (akadiškai „arratu“ – rašytą karališkųjų stelų ir riboženklių pabaigoje tiems, kurie išdrįstų nutrinti valdovo vardą) arba „troškimą / poreikį“, o fonetiškai žymi skiemenį „aš₂“.

Ligatūra, sujungianti ženklus GIŠ („medis“) ir TIN („gyvybė“): GEŠTIN šumerų kalba pažodžiui reiškia „Gyvybės medį“ ir žymi vynmedį, vynuoges bei vyną (akadiškai „karānu“). Kadangi vynuogynai geriausiai derėjo vėsesnėse šiaurinėse Sirijos, Anatolijos ir Zagroso priekalnėse, pietų Šumere bei Babilone vynas buvo prabangus karalių ir dievų gėrimas, Eufrato upe plukdomas užantspauduotose amforose.

Sudarytas kaip sudėtinė tamsos ženklo MI ir NUN ligatūra, simbolis GIG (akadiškai „marṣu“ – „sergantis / skausmingas“ ir „murṣu“ – „liga“) yra pagrindinis Babilono medicininės diagnostikos lentelių („Sakikkû“) ženklas. Gydytojai („asû“) juo žymėjo negalavimus, pavyzdžiui, „ša₃-gig“ („vidaus / širdies liga“) ar „sag-gig“ („galvos skausmas“). Žemės ūkio apskaitoje homonimas GIG (akadiškai „kibtu“) taip pat reiškė duoninius kviečius.

Vienas iš penkių dažniausiai rašytų determinatyvų visame dantiraščio pavelde: GIŠ (šumeriškai „ĝiš“, akadiškai „iṣu“) reiškia „medį“ arba „medieną“ ir buvo rašomas kaip nebylus klasifikatorius prieš kiekvieno medžio, sodo („giš-kiri₆“), baldo („giš-gu-za“ – sostas, „giš-ná“ – lova), karo vežimo („giš-gigir“), laivo („giš-má“), arklo ar ginklo pavadinimą. Šiuo ženklu taip pat prasideda didvyrio Gilgamešo (šum. Bilgames) vardas, o rašyklėje jis žymi skiemenis „giš“, „iz“, „is“ ir „iṣ“.

Sudarytas iš dviejų greta esančių horizontalių pleištų porų, simbolizuojančių padalijimą į dalis, veiksmažodis HAL reiškia „padalinti“, „paskirstyti“ arba „sijoti“ (akadiškai „zâzu“). Religiniuose ir mokslo tekstuose HAL (akadiškai „pirištu“) reiškia „šventąją paslaptį“ (pvz., kolofonuose „pašvęstųjų paslaptis – neišmanėliui nerodyti!“), o junginys LU₂.HAL (akadiškai „bārû“) žymėjo žynį pranašautoją, skaičiusį dievų valią iš aukojamo avino kepenų. Fonetiškai žymi skiemenį „hal“.

Kilęs iš keturių pasaulio šalių vėjų kryžiaus arba vėjo išpūstos burės piktogramos, ženklas IM reiškia „vėją, audrą, lietų ir pasaulio kryptį“ (akad. šāru; su dievo determinatyvu dIM žymi audros dievą Iškurą / Adadą) bei „molį ir molinę dantiraščio lentelę“ (akad. ṭīdu, ṭuppu). Skaitomas kaip NI₂ (akad. puluhtu), jis reiškia „dievišką rūstybę, pagarbią baimę arba patį save“, o fonetiškai žymi skiemenis „im“ ir „em“.

Vienas dažniausiai sutinkamų dantiraščio ženklų, IN yra pagrindinis fonetinis VC skiemuo garsui „in“ (būtinas šumerų veiksmažodžių priešdėliams ir akadų prielinksniui ina). Kaip logograma šis ženklas žymi smulkintus šiaudus ar pelus, naudotus plytų gamyboje (akad. tibnu), bei nustatytą sklypo ribą ar sektorių (pilku).

Skaitomas logografiškai kaip SAHAR (akad. eperu), šis ženklas reiškia „dulkes, purią žemę, dumblą arba smėlį“ – tai vienas svarbiausių terminų Mesopotamijos kanalų kasimo matematikos lentelėse bei požemio pasaulio poezijoje. Skaitomas kaip IŠ (akad. šadû), jis reiškia „kalną“, o fonetiškai žymi skiemenį „iš“ (įskaitant akadų krypties priesagą -iš).

Logografiškai skaitomas kaip NUMUN (akad. zēru), šis ženklas reiškia „sėklą“ – tiek vagose sėjamus javų grūdus, tiek žmogaus palikuonis, giminę ar karališkąją dinastiją (pvz., posakyje NUMUN LUGAL-LA – „karališkoji sėkla / kilmė“). Fonetiškai akadų ir šumerų tekstuose jis žymi CVC tipo skiemenis „kul“ ir „qul“.

Kilęs iš trijų kalnų viršūnių piktogramos (rytiniame Mesopotamijos horizonte stūksančių Zagroso kalnų), ženklas KUR reiškia „kalną“ (akad. šadû), „šalį, valstybę ar svetimą kraštą“ (akad. mātu; dedamas prieš šalių pavadinimus kaip determinatyvas), „rytus“, o šumerų mitologijoje – „požemių karalystę“ (KUR.NU.GI₄.A – „Šalis, iš kurios negrįžtama“). Fonetiškai skaitomas „kur“, „mat“, „mad“ ir „šad“.

Su medžio determinatyvu (GIŠ.LAM, akad. lammu) šis ženklas žymi migdolo arba pistacijos (terebinto) medį, o kaip veiksmažodis (akad. elēpu) reiškia „vešėti, leisti atžalas, suklestėti“. Kasdieniame šumerų ir akadų rašte jis yra pagrindinis CVC tipo ženklas skiemeniui „lam“ užrašyti.

Naudojamas akadų ir šumerų skiemeniniame rašte CVC tipo skiemeniui „lil“ užrašyti (pvz., žodžiuose lillu – „vaiduokliška dvasia, naivuolis“ bei veiksmažodžio elēlu – „džiugiai giedoti, apvalyti“ formose). Paleografiškai skiriasi nuo vėjo logogramos LIL₂ (KID), rašomos dievo Enlilio varde.

Skaitomas kaip NU₁₁ (akad. nūru), šis ženklas reiškia „šviesą, ugnies atšvaitą arba dangišką švytėjimą“ – tai senas semitiškas skolinys (nūru), įsitvirtinęs šumerų dantiraštyje. Su akmens determinatyvu ir būdvardžiu „didelis“ (NA₄.NU₁₁.GAL, akad. gišnugallu – tiesiogiai „Didysis šviesos akmuo“) jis žymi brangų pusiau permatomą baltąjį alebastrą, iš kurio skaptuotos šventyklų statulos ir karališki indai.

Kilęs iš drėkinamų sodo lysvių su dygstančiais augalais piktogramos, ženklas SAR (akad. kirû, mūšaru) reiškia daržą ar sodą, bazinį 36 m² žemės ploto ir tūrio matavimo vienetą („1 lysvė“), o skaitomas kaip MU₂ – „augti, želti, įsižiebti“. Kadangi tvarkingos dantiraščio pleištų eilutės molyje priminė išpurentas sodo vagas, SAR (akad. šaṭāru) tapo ir pagrindiniu šumerų veiksmažodžiu „rašyti“, sudarančiu garsųjį žodį DUB.SAR („lentelių rašytojas“ – raštininkas).

Kilęs iš smailiadugnio indo su kvapiosiomis žolelėmis ar salyklu piktogramos, šis ženklas turi du garsius skaitymus: kaip ŠIM (akad. riqqu) jis reiškia aromatines dervas, kedro ir miros smilkalus bei kvepalus (ir yra kvapiųjų augalų determinatyvas). Skaitomas kaip BAPPIR (akad. bappiru), jis įvardija prieskoniais gardintą salyklinę „alaus duoną“, iš kurios buvo rauginamas Mesopotamijos alus (o LU₂.ŠIM = aludaris).

Kilęs iš surišto česnakų ar svogūnų ryšulėlio piktogramos (šum. sum / šum₂, akad. šūmu), pagal garsinį sąskambį šis ženklas tapo pamatiniu šumerų veiksmažodžiu šum₂ / sum (akad. nadānu), reiškiančiu „duoti, įteikti, sumokėti, dovanoti“. Jis sutinkamas beveik kiekviename Mesopotamijos ūkiniame kvite, pirkimo-pardavimo sutartyje bei karališkuosiuose įrašuose, o fonetiškai žymi skiemenis „sum“ ir „šum“.

Daugiareikšmis šumerų veiksmažodis: SUR (akad. ṣahātu, ṭamû, zanānu) reiškia „spausti sultis, sezamų aliejų arba vyną“, „sukti, verpti vilnos siūlus“, „lieti, pliaupti lietumi iš dangaus“ bei „išrėžti ribos griovį“ (KI.SUR.RA – „sienos riba“). Fonetiškai jis yra pagrindinis CVC tipo ženklas skiemenims „sur“ ir „šur“.

Kilęs iš vaisiais apsipylusios datulinės palmės lajos piktogramos (iš čia kyla ir skaitymas GIŠIMMAR, akad. gišimmaru – „datulinė palmė“), skaitomas kaip SA₆ / ŠA₆ / SAG₁₀ (akad. damāqu, damqu), šis ženklas yra pagrindinis šumerų žodis, reiškiantis „geras, malonus, gražus, sėkmingas ir dievų palankus“.

Kilęs iš tankaus medžių guoto paupyje piktogramos, ženklas TIR (akad. qištu) yra visuotinis šumerų žodis „miškui, giriai arba šventajai giraitei“ įvardyti. „Gilgamešo epe“ junginys TIR GIŠ.ERIN (akad. qišti erēni) žymi legendinę Kedrų girią, kurią saugojo milžinas Chumbaba, o fonetiškai šis ženklas perteikia CVC tipo skiemenis „tir“ ir „ter“.

Svarbus sezoninis šumerų žemės ūkio veiksmažodis: UR₄ (akad. eṣēdu, baqāmu, hamāmu) reiškia „pjauti javų derlių pjautuvu“, „pešti arba kirpti avių vilną“ (UDU UR₄), o kosminėse giesmėse – „surinkti į savo rankas ir valdyti visas dieviškąsias visatos galias (ME)“.

Geografijoje ir valdovų tituluose junginys KI.URI (akad. māt Akkadî) žymi šiaurinę, semitų kalba kalbėjusią Mesopotamijos lygumos dalį – Akado žemę. Du tūkstančius metų šis ženklas kartu su Pietų Šumeru sudarė pamatinį Mesopotamijos monarchų titulą LUGAL KI.EN.GI KI.URI („Šumero ir Akado karalius“), o I tūkst. pr. Kr. junginys KUR.URI žymėjo ir Urartu karalystę.

Su medžio determinatyvu priekyje (GIŠ.ASAL₂, akad. ṣarbatu) šis sudėtinis ženklas įvardija Eufrato tuopą (Populus euphratica) – ištvermingą vietinį medį, augusį Tigro ir Eufrato pakrantėse ir medienos stokojusioje Pietų Babilonijoje itin vertintą stogų sijoms bei baldams gaminti.

Kilęs iš smailaus kuolo, bronzinės ylos arba į žemę įkasto riboženklio piktogramos, ženklas BULUG (į akadų kalbą perimtas kaip pulukku) reiškia smeigtuką, grąžtą, valstybės sienos obeliską bei kosmines dangaus ir žemės ribas. Skaitomas kaip MUNU₄ (akad. buqlu), jis taip pat įvardija daigintų miežių salyklą, naudotą alaus daryklose.

Dinamiškas smūgio ir vibracijos veiksmažodis: DUB₂ (akad. napāṣu, tarāku, nâšu) reiškia „smogti,bloškime parblokšti, sudrebinti dangų ir žemę (AN.KI DUB₂), mušti apeiginį būgną arba suplazdenti sparnais“. Fonetiškai taip pat žymi CVC tipo skiemenis „dub₂“ ir „tup₂“.

Kilęs iš už drėkinimo kanalų ribų plytinčios atviros žemės piktogramos, ženklas EDIN / EDEN (akad. ṣēru – kalbininkų dažnai gretinamas su bibliniu Edeno vardu) žymi atvirą stepę, ganyklų lygumą ar dykumą už miesto sienų, kur ganėsi gazelės, klajojo liūtai bei „Gilgamešo epo“ didvyris Enkidu. Garsusis Ummo ir Lagašo miestų sienos ruožas vadinosi Gu-edina („Stepės pakraštys“).

Kilęs iš piestos ir grūstuvo piktogramos, logografiškai skaitomas kaip GUM arba GAZ₂ (akad. hašālu), šis ženklas reiškia „grūsti, smulkinti grūdus ar vaistažoles piestoje“ (NINDA.GUM – rupiai grūstų miltų duona). Fonetiškai akadų ir šumerų dantiraštyje jis yra pagrindinis CVC tipo ženklas skiemenims „kum“, „gum“ ir „qum“.

Grafiškai artimas medaus ir datulių sirupo ženklui LAL₃, ženklas KU₇ (dažnai dvigubinamas KU₇.KU₇, akad. matqu, dašpu) yra šumerų būdvardis ir veiksmažodis, reiškiantis „saldus, medaus saldumo, gardus“ – juo apibūdinamas kalnų medus, prinokusios datulės, saldus alus, gėlo vandens šaltiniai ir dieviškosios giesmės.

Skaitomas kaip LU₃ (akad. dalāhu), šis šumerų veiksmažodis reiškia „sudrumsti vandenį, sukelti dumblą, sujaukti ramybę ar įnešti sumaištį“ – tiek kalbant apie patvinusių upių sroves, tiek apie sunerimusią žmogaus širdį ar neramumus šalyje.

Dantiraščio ženklas ZIG arba ZI₃ / ZID (Borger MZL 667, U+12368), žymintis maltus grūdus ir miltus (šumerų zid₂, zi₃; akadų qēmu). Miltų aukos (zi₃-dub-dub) ir davinių sąrašai buvo viena svarbiausių Mesopotamijos šventyklų ūkio bei ritualų dalių, o fonetiškai ženklas perteikia skiemenis zig, zik ir zi₃.

Dantiraščio ženklas ZIZ₂ (Borger MZL 548, U+12369), žymintis dvigrūdžius kviečius – emerą (Triticum dicoccum; šumerų ziz₂; akadų kunāšu), buvusius antra pagal svarbą Mesopotamijos javų kultūra po miežių (še) ir naudotus rinktiniam alui bei apeiginei duonai gaminti.

Dantiraščio ženklas MA-gunû, skaitomas ḪAŠḪUR (Borger MZL 553, U+12222), sudarytas figos ženklą MA papildžius gunû brūkšniais. Dažniausiai rašomas su medžio determinatyvu GIŠ (giš-ḫašḫur) ir reiškia „obuolį“ bei „obelį“ (akadų šaḫšūru).

Dantiraščio ženklas SI-gunû, skaitomas SU₄ arba SA₅ (Borger MZL 186, U+122DC), sudarytas rago/spindesio ženklą SI papildžius gunû brūkšniais. Reiškia „raudoną, rausvai rudą“ spalvą (šumerų su₄, sa₅; akadų sāmu, pelû), dažnai apibūdinant gryną raudonąjį auksą, galvijus ar dievybių barzdą, bei perteikia skiemenį su₄.

Dantiraščio ženklas TA-gunû, taip pat skaitomas LAL₃ (Borger MZL 248, U+122EF) – gunû brūkšniais papildyta TA forma, šumerų ir akadų tekstuose žyminti „medų“ arba „tirštą datulių sirupą“ (šumerų lal₃; akadų dišpu), naudotą karališkose ir šventyklų aukose.

Dantiraščio ženklas UD-gunû (Borger MZL 605, U+12319), sudarytas saulės/dienos ženklą UD papildžius gunû brūkšniais. Mesopotamijos leksiniuose ir meteorologiniuose tekstuose žymi atmosferos reiškinius – tirštą rūką, miglą ar švytinčius debesis.

Dantiraščio ženklas IGI-gunû, skaitomas SIG₇ (Borger MZL 557, U+1214A), kilęs iš akies su blakstienomis ar antakiu piktogramos. Reiškia „žalią, gelsvai žalią“ spalvą (šumerų sig₇; akadų warqu) bei „vešlų, žydintį, dailų“ (akadų banû), o ankstyvuosiuose skaičiavimo tekstuose taip pat žymėjo 10 000.

Dantiraščio ženklas KUL-gunû (Borger MZL 119, U+121B1) – gunû brūkšniais papildyta sėklos ir palikuonių ženklo KUL/NUMUN atmaina, Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose reiškianti derlingą sėklą ir giminės pratęsimą.

Dantiraščio ženklas GIŠ-tenû (Borger MZL 469, U+12115) – pasviroji (tenû) medžio ir medienos ženklo GIŠ grafinė atmaina, sutinkama babiloniečių leksiniuose sąrašuose ir ankstyvosiose ūkio lentelėse pjautai medienai bei sijoms žymėti.

Dantiraščio ženklas IM-squared (keturi kryžmai išdėstyti vėjo ženklai IM, Borger MZL 643, U+12152), žymintis „keturis dangaus vėjus“ ir „keturias pasaulio šalis“ (šumerų im-limmu₂-ba; akadų šārū erbetti).

Dantiraščio ženklas NAGA-inverted (Borger MZL 294, U+12241) – apversta šarminio muilinio augalo ženklo NAGA (akadų uḫūlu) paleografinė ir leksinė atmaina, susijusi su ritualiniu prausimu bei apvalymu.

Dantiraščio ženklas PEŠ₂-asterisk (U+12394) – įrašyta žvaigždute papildytas naujosios Asirijos kaligrafinis ženklo PEŠ₂ variantas, naudotas skiemeniui peš₂ bei su figomis ar vaisingumu susijusioms reikšmėms.

Dantiraščio ženklas A×A, skaitomas EDURU arba DURU₅ (Borger MZL 840, U+12001), sudarytas vandens ženklą A įrašius į kitą A. Žymi prie kanalo įsikūrusią kaimo gyvenvietę (šumerų e-duru₅; akadų kapru) bei būdvardį „drėgnas, šviežias, drėkinamas“ (duru₅; akadų raṭbu).

Dantiraščio ženklas A×BAD, skaitomas AGAM (Borger MZL 841, U+12002), jungiantis vandens ženklą A su BAD. Reiškia „pelkę, nendrių lagūną arba stovintį sūrų vandenį“ (šumerų agam; akadų agammu).

Dantiraščio ženklas A×ḪA, skaitomas ZAḪ₃ (Borger MZL 846, U+12004), vaizduojantis žuvį (ḪA) vandenyje (A). Kaip žuvis akimirksniu nyra į gelmę, taip šis ženklas reiškia „pradingti, pabėgti, pasimesti“ (šumerų zaḫ₃; akadų ḫalāqu, nābutu) ir dažnai sutinkamas teisiniuose dokumentuose.

Dantiraščio ženklas A×SAG (Borger MZL 844, U+12008), jungiantis vandens ženklą A su galvos ir priekio ženklu SAG. Leksiniuose sąrašuose žymi vandens telkinio ar kanalo ištakas bei versmę.

Dantiraščio ženklas AL׊E (Borger MZL 478, U+12027), sudarytas miežio ir grūdo ženklą ŠE įrašius į kauptuko ženklą AL Mesopotamijos žemdirbystės sąrašuose.

Dantiraščio ženklas BI×GAR, skaitomas KURUN₂ arba BAPPIR (Borger MZL 362, U+1204B), jungiantis alaus ąsotį BI su duonos ženklu GAR. Skaitomas bappir (akadų bappiru) žymi prieskoninę miežinę „alaus duoną“, naudotą alui raugti, o skaitomas kurun₂ (akadų kurunnu) – dievams ir karaliams aukotą „rinktinį apeiginį alų arba tamsų vyną“.

Dantiraščio ženklas DIM׊E, skaitomas MUNU₄ (Borger MZL 165, U+12075), jungiantis DIM su miežių ženklu ŠE. Tai pagrindinė šumerų „salyklo, daigintų miežių“ logograma (šumerų munu₄; akadų buqlu), būtina Mesopotamijos aludarystei (salyklininkas vadintas lu₂-munu₄-mu₂).

Dantiraščio ženklas EN×GAN₂, skaitomas BURU₁₄ (Borger MZL 166, U+12098), jungiantis EN („viešpats“) ir GAN₂ („dirbamas laukas“). Tai pagrindinė šumerų „pjūties, javų derliaus ir vasaros sezono“ logograma (šumerų buru₁₄; akadų ebūru), nuolat sutinkama žemės ūkio paskolų sutartyse.

Dantiraščio ženklas GA₂×SAR (Borger MZL 421, U+120E4), sudarytas sodo ir daržo ženklą SAR įrašius į aptvaro bei krepšio ženklą GA₂ Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GAN₂/GAN₂ (du vienas virš kito išdėstyti lauko ženklai GAN₂, Borger MZL 195, U+120F9), žymintis daugiskaitinius žemės ūkio laukus, išmatuotus sklypus ir plačius dirbamos žemės plotus (akadų eqlēti).

Dantiraščio ženklas GAN₂ crossing GAN₂ (U+120FA), sudarytas iš dviejų kryžmai susikertančių lauko ženklų GAN₂ ir babiloniečių leksiniuose sąrašuose žymintis kryžmai padalytus žemės sklypus.

Dantiraščio ženklas GEŠTIN×KUR (Borger MZL 346, U+120FF), jungiantis GEŠTIN („vynmedis, vynas“) su KUR („kalnai“). Žymi iš kalnų kraštų atgabentą vyną arba džiovintas vynuoges – razinas (šumerų geštin-kur-ra; akadų karān šadî, muzīqu).

Dantiraščio ženklas GI×E (Borger MZL 142, U+12101), jungiantis nendrės ženklą GI su kanalo ir pylimo ženklu E babiloniečių leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GI×U (Borger MZL 143, U+12102), jungiantis nendrės ženklą GI su skaičiumi dešimt (U) ir žymintis nendrių ryšulį Mesopotamijos ūkio bei leksiniuose sąrašuose.

Dantiraščio ženklas GIŠ×BAD (Borger MZL 467, U+12113), jungiantis GIŠ („medis, mediena“) su BAD/SUMUN („senas, sudžiūvęs“). Žymi seną, išdžiūvusią arba sutrūnijusią medieną (akadų iṣu labīru).

Dantiraščio ženklas IM crossing IM (Borger MZL 643, U+12150), sudarytas iš dviejų kryžmai susikertančių vėjo ženklų IM ir vaizduojantis susiduriančius vėjus, viesulą arba audrą (akadų ašamšūtu, meḫû).

Dantiraščio ženklas IM opposing IM (Borger MZL 643, U+12151), vaizduojantis du priešpriešiais nukreiptus vėjo ženklus IM ir reiškiantis priešinius vėjus ar vėtrą.

KI×BAD (𒆡) sujungia KI („žemė, vieta“) su viduje įrašytu BAD („atverti, būti toli, miręs“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi tolimą kraštą, išskobtą žemės ertmę arba su požemio pasauliu susijusią vietovę.

KI×U (𒆢) sujungia KI („žemė, gruntas“) su įdubos pleištu U („duobė, ertmė“). Susijęs su šumerų `habrud` (akadų `hurru`), šis ženklas vaizduoja žvėries ar gyvatės urvą, olą arba gilią duobę žemėje.

KISLAH (𒆣, struktūriškai KI×UD – „saulės išdžiovinta žemė“) yra šumerų logograma, reiškianti „klojamą, javų kūlimo aikštę“ arba „neužstatytą žemės sklypą“ (akadų `maškanu`, `nidûtu`). Žemės ūkio ir nuosavybės dokumentuose ji žymi kietą, atvirą aikštelę, kurioje buvo kuliami ir vėtomi javai.

KUR OPPOSING KUR (𒆴) simetriškai priešpriešina du KUR („kalnas, svetimas kraštas“) ženklus. Atitikdamas šumerų kuopinį junginį `kur-kur` (akadų `mātātu`, `šadû`), jis žymi kalnų grandines, visus svetimus kraštus arba visą pasaulį.

SUG (𒆹, struktūriškai LAGAB×A – „baseine apsuptas vanduo“) yra pagrindinė šumerų logograma, reiškianti „pelkę, liūną, nendryną arba marias“ (akadų `appāru`, `ṣuṣû`). Pietų Mesopotamijos pelkynai (`sug`) buvo gyvybiškai svarbios ekosistemos, teikusios šumerų miestams nendres, žuvį ir vandens paukščius.

ZAR (𒇅, struktūriškai LAGAB×GAR arba LAGAB×SUM) yra šumerų logograma, reiškianti „javų pėdą, gubą arba derliaus stirtą“ (akadų `zarru`, `nakmaru`). Žemdirbystės tekstuose junginys `zar du₈` apibūdina gausių javų pėdų krovimą per pjūtį.

LAGAB×KI (𒇏) sujungia apskritos ribos ženklą LAGAB su viduje įrašytu KI („žemė, vieta“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi aptvertą žemės sklypą, apibrėžtą teritoriją arba pamatų iškasą.

LAGAB×KUL (𒇒) įrėmina KUL („sėkla, palikuonys“, giminingą `numun`) talpyklos ženklo LAGAB viduje. Žemdirbystės ir leksiniuose sąrašuose jis žymi sėklinių grūdų krepšį, aruodą arba aptvertą daigyną.

ZAR₂ (𒇡, struktūriškai LAGAB×SUM) sujungia LAGAB („žiedas, ryšulys“) su SUM („duoti; svogūnas, česnakas“). Vartojamas greta LAGAB×GAR (`zar`), jis žymi surištą javų pėdą, svogūnų ar česnakų pynę bei sukrautą derlių.

PU₂ arba TUL₂ (𒇥, struktūriškai LAGAB×U – „įduba apskritame rentinyje“) yra pagrindinė šumerų logograma, reiškianti „šulinį, cisterną, versmę arba gilią duobę“ (akadų `būrtu`, `šuplu`). Junginyje `pu₂-kiri₆` šis ženklas taip pat žymi drėkinamą vaismedžių ar datulių palmių sodą.

LAGAB×UD (𒇩) sujungia apskritą žiedą LAGAB su viduje įrašytu UD („saulė, diena, baltas, švytintis“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi spindintį saulės diską, saulės apšviestą baseiną ar aikštelę arba balto alebastro žiedą.

LAM×KUR (𒇵) sujungia LAM („migdolas ar pistacijų medis, vešlus augimas“; akadų `lammu`, `buṭnu`) su KUR („kalnas, aukštuma“). Archajiniuose ir leksiniuose augalų sąrašuose jis žymi vertingus Zagroso kalnų riešutmedžius.

LUM OVER LUM (𒈞) yra vertikaliai sudvigubinta ženklo LUM („vešliai augti, nokinti vaisius, klestėti“; akadų `unnubu`, `elēpu`) forma. Šumerų karališkuosiuose ir šventyklų himnuose `lum-lum` apibūdina vaisiais nusvirusius medžius, perteklių ir klestinčią augmeniją.

MA×TAK₄ (𒈡) sujungia MA („figa, vaisius“, giminingą `peš₃`) su TAK₄ („atidėti, išsaugoti, palikti“) ženklu. Ankstyvosiose administracinėse ir leksinėse tradicijose jis žymi džiovintas arba suslėgtas figas, saugomas kaip ilgalaikes maisto atsargas.

NAGA OPPOSING NAGA (𒉃) pastato du NAGA („šarminis augalas, potašas, muilinė, grūstuvė“) ženklus vieną priešais kitą. Mesopotamijos leksinėse ir apeiginėse tradicijose jis žymi muilui bei ritualiniam apsiplovimui naudotus šarminius augalus arba besisukantį viesulą (`dalhamun`).

NE×A (𒉉) sujungia NE („ugnis, žarijos, karštis“) su A („vanduo“) ženklu. Vaizdžiai sujungdamas ugnies ir vandens stichijas, Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi verdantį vandenį, kylančius garus arba žarijų užliejimą.

GIBIL₂ (𒉊, struktūriškai NE×UD – „ugnis + saulė, šviesa“) yra šumerų logograma, reiškianti „liepsnojančią ugnį, skaisčią liepsną, deginti arba atnaujinti“ (`gibil`, `bil`; akadų `qalû`, `edēšu`). Ji taip pat siejama su Gibiliu (Gira) – Mesopotamijos apvalančios ugnies ir metalurgijos dievu.

ŠA₃×GIŠ (𒊱) sujungia ŠA₃ („širdis, vidus, branduolys“) su viduje įrašytu GIŠ („medis, mediena, vyriška jėga“) ženklu. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis žymi vidinę medžio kamieno šerdį (`ša₃-giš`) bei gyvybinį pajėgumą.

ŠIM×BAL (𒋈) sujungia ŠIM („kvapnusis medis, sakai, prieskonis“) su BAL („išlieti, perpilti, sakinti“) ženklu. Babilonijos botaniniuose ir medicininiuose sąrašuose jis žymi iš medžio ištekintą kvapniąją dervą arba aromatinį liejamąjį gėrimą.

ŠIM×IGI (𒋌) sujungia ŠIM („kvapnioji derva, smilkalai“) su IGI („akis, priekis, aukščiausia rūšis“) ženklu. Mesopotamijos farmakologijoje ir smilkalų receptuose jis žymi aukščiausios kokybės, skaidrius „akies“ ar lašo formos miros bei bdelio dervos gabalėlius.

ŠIM×KUŠU₂ (𒋎) sujungia kvapiųjų medžiagų ženklą ŠIM su viduje įrašytu KUŠU₂ ženklu. Mesopotamijos kvapiųjų augalų ir vaistažolių leksiniuose sąrašuose jis įvardija specifinę aromatinę žolę ar dervą, naudotą tepalams bei vaistams gaminti.

ŠIM×LUL (𒋏) sujungia ŠIM („kvapnusis augalas, prieskonis, derva“) su viduje įrašytu LUL ženklu. Babilonijos botaniniuose ir leksiniuose sąrašuose jis žymi laukinį aromatinį augalą ar dervingą krūmą, naudotą parfumerijoje ir apeiginiam smilkymui.

ŠIM×MUG (𒋐, šumerų `šim-mug`, akadų `ballukku`) yra logograma, žyminti branginamą kvapnųjį medį ir jo aromatinę dervą (dažnai tapatinamą su stiraksu). Ši medžiaga buvo plačiai naudojama Mesopotamijos šventyklų pamatų apeigose, šventuosiuose aliejuose ir medicinoje.

ŠIM×SAL (𒋑, šumerų `šim-sal`, į akadų kalbą perimtas kaip `šimeššalû`) įvardija kvapnų visžalį krūmą ar medį, dažniausiai tapatinamą su buksmedžiu (`Buxus`), vertintą tiek dėl aromatingų lapų parfumerijoje, tiek dėl tvirtos medienos.

LAL₃ (𒋭, struktūriškai TA×HI – „indas + saldus, sumaišytas“) yra pagrindinė šumerų logograma, reiškianti „medų“ bei „tirštą datulių sirupą“ (akadų `dišpu`). Šventyklų pamatų apeigose ir karališkuosiuose himnuose nuolat poruojamas su lydytu sviestu (`i₃-nun`), `lal₃` simbolizuoja perteklių ir saldumą.

TA×MI (𒋮) sujungia rėminį ženklą TA su viduje įrašytu MI („naktis, tamsa, juoda“) ženklu. Babilonijos leksiniuose sąrašuose jis žymi patamsėjusią vidinę erdvę, ūksmingą nišą arba tamsų skystį inde.

TAG׊E (𒋶) sujungia TAG („mušti, kulti, grūsti“) su ŠE („miežiai, javai“) ženklu. Žemdirbystės ir leksinėse tradicijose jis žymi nupjautų javų kūlimą arba miežių grūdimą piestoje.

TIR×TAK₄ (𒌂) sujungia TIR („miškas, giria, giraitė“; akadų `qištu`) su TAK₄ („atidėti, išsaugoti, palikti“) ženklu. Ankstyvosiose administracinėse ir leksinėse tradicijose jis žymi saugomą medyną arba specialiai prižiūrimą miško ruožą.

TIR OVER TIR (𒌃) yra vertikaliai sudvigubinta ženklo TIR („miškas, giraitė“) forma. Išreikšdamas daugiskaitą (`tir-tir`, akadų `qišātu`), šis ženklas žymi didžiulius kalnų miškus, tankias kedrų girias arba daugelį sodintų giraičių.

UR₂×AL (𒌮) sujungia UR₂ („šaknis, pagrindas, medžio kamienas“; akadų `išdu`) su AL („kauptukas, kirtiklis“) ženklu. Mesopotamijos žemdirbystės ir leksinėse tradicijose jis žymi medžių šaknų bei kelmų atkasimą kauptuku arba sienos pamato atidengimą.

UR₂×HA (𒌯) sujungia UR₂ („šaknis, pagrindas, apatinė kamieno dalis“) su HA ženklu. Babilonijos leksiniuose sąrašuose jis žymi augalo šakniastiebį, žvynuotą palmės kamieno drūtgalį arba atšakotą pagrindą.

UR₂×U₂ (𒌱) sujungia UR₂ („šaknis, pagrindas“) su U₂ („augalas, žolė, vaistažolė“) ženklu. Mesopotamijos botaniniuose ir medicininiuose tekstuose (kur `ur₂` = akadų `šuršu`, „šaknis“) jis tiksliai įvardija gydomųjų augalų šaknis.

URU×IM (𒍃) sujungia URU („audra, tvanas `uru₂`; miestas“) su viduje įrašytu IM („vėjas, audra, lietus“) ženklu. Šumerų ir akadų meteorologiniuose bei literatūriniuose tekstuose jis žymi šėlstančią vėtrą, uraganą arba dulkių audrą (`mehû`, `ašamšūtu`).

UŠ×KUR (𒍔) sujungia UŠ („pamatas, šonas, riba“) su KUR („kalnas, svetimas kraštas“) ženklu. Jis žymi kalnų grandinės papėdę (`uš-kur`), priekalnes arba su kalnų kraštu besiribojančią pasienio ruožo ribą.

LAGAB×GI (𒎈) įrėmina GI („nendrė“) apskrito aptvaro ar ryšulio ženklo LAGAB viduje. Mesopotamijos statybos ir leksinėse tradicijose jis vaizduoja apskritą nendrių tvorą, pintą gyvulių aptvarą arba surištą nendrių pėdą.

A×GAN₂ TENU (𒀃, skaitomas `aga₃` arba `eduruₓ`) sujungia A („vanduo, kanalas“) su pasvirusiu lauko ženklu GAN₂-tenû. Šumerų administraciniuose ir leksiniuose tekstuose jis žymi drėkinamą žemės sklypą, nedidelį kaimelį prie kanalo arba tarnybinę prievolę.

A×LAGAR GUNU (𒀆) sujungia A („vanduo“) su paryškinta (`gunû`) ženklo LAGAR (sudarančio ir `du₆` – „kalva“) forma. Babilonijos leksiniuose sąrašuose jis žymi vandens telkinį, pelkių protaką arba potvynio vandenų apsemtą kalvą.

DAG KISIM₅×IR (𒁡) įterpia IR (𒅕, prakaitas, kvapas arba skystos išskyros) į DAG.KISIM₅ (𒁙) talpos rėmą. Babilono leksiniuose sąvaduose jis žymi rūgščias išrūgas, aitraus kvapo pieno išskyras arba sakų skysčius, surenkamus į indus. Vidinis IR elementas veikia ir kaip fonetinis papildinys, ir kaip stipraus kvapo skysčio semantinis rodiklis.

DAG KISIM₅×KAK (𒁣) įterpia KAK (𒆕, kaištis arba smaigalys) į DAG.KISIM₅ (𒁙) rėmą. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose (tokiuose kaip Ea IV ir Urra) jis skaitomas harub (akadų harūbu, saldžioji ceratonija arba jos ankštis) bei kisimx – vikšro ar lėliukės rūšis, kurios segmentuotas apvalkalas primena ceratonijos ankštį.

EN×GAN₂-tenû (𒂙), logografiškai skaitomas kaip BURU₁₄ (akadų ebūru), įterpia pasuktą lauko ženklą GAN₂-tenû (𒃸) į EN (𒂗, valdovas arba laikotarpis). Jis reiškia „pjūtį“, „derlių“ arba „pjūties metą“ – svarbiausią Mesopotamijos žemdirbystės kalendoriaus tarpsnį, kai buvo pjaunami miežiai ir grąžinamos skolos.

IDIM/IDIM SQUARED (𒅄) simetrišku keturkampiu išdėsto keturis IDIM (𒅁, požeminis šaltinis arba sunkus) ženklus. Babilono leksinėje tradicijoje ši keturguba grafema sustiprina pagrindinę IDIM reikšmę ir žymi gausias požemines versmes, bedugnius Apsu vandenis arba daugybę trykštančių šaltinių.

NUNUZ AB₂×U₂ (𒉷) įterpia U₂ (𒌑, augalas, žolė arba žolelė) į kiaušinišką NUNUZ.AB₂ (𒉭𒀖) rėmą. Babilono leksiniuose sąrašuose jis žymi arba indą, naudotą kvapiosioms žolelėms aluje ar piene mirkyti, arba ganyklų žole mintančią vabzdžio lervą.

ŠIM×IGI-gunû (𒋍) įterpia IGI-gunû / SIG₇ (𒅇, žalsvai geltonas, šviežias arba spindintis) į ŠIM (𒋁, kvapusis augalas, sakai arba aludario žolelė). Mesopotamijos farmakologijos ir parfumerijos sąrašuose jis žymi šviežius žalsvus kvapiuosius sakus arba rinktinį žolelių ekstraktą šventyklos smilkalams bei aromatizuotam alui.

EZEN×A.LAL (𒂣) įterpia A (𒀀, vanduo) ir LAL (𒇲, svirti arba kaboti) į EZEN (𒂦) rėmą. Mesopotamijos botanikos ir leksinėje tradicijoje tai pilnesnis grafinis ASAL₂ (akadų ṣarbatu) variantas, žymintis eufratinę tuopą, kurios svyrančios šakos kabo virš upių bei kanalų pakrančių vandens.

GA₂׊E.TUR (𒃦) įterpia ŠE (𒊺, miežiai arba grūdai) ir TUR (𒌉, mažas arba smulkus) į nendrinės pintinės ženklą GA₂ (𒂷). Babilono žemės ūkio ir leksinėse lentelėse jis žymi pintinę ar aruodą smulkiagrūdžiams miežiams, sėkliniams grūdams arba smulkioms miežinėms kruopoms laikyti.

KA×GIŠ.SAR (𒅩) įterpia sudėtinę logogramą GIŠ.SAR (𒄑𒊬, kiri₆, vaismedžių sodas arba datulių palmių giraitė) į KA (𒅗, burna arba skonis). Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose jis perteikia burnoje juntamą saldų prisirpusių sodo vaisių skonį arba šventyklos sode skambančią giesmę.

LAGAB×A.GAR (𒆻) apskrito pylimo ženklo LAGAB (𒇉) viduje talpina A.GAR (𒀀𒃻, a-gar₃, drėkinamas žemės plotas arba užlieta lanka; akadų ugāru). Šumerų ir akadų hidrologiniuose bei leksiniuose tekstuose jis vaizduoja pylimais aptvertą baseiną ar žemumų lauką, į kurį prieš arimą buvo įleidžiamas kanalo vanduo dirvai sudrėkinti.

LAGAB×A.LAL (𒆼) įterpia A (𒀀, vanduo) ir LAL (𒇲, kaboti, sverti arba semti) į apskrito krašto ženklą LAGAB (𒇉). Babilono leksiniuose sąrašuose (Ea I) jis žymi šulinį, cisterną arba vandens talpyklą, iš kurios vanduo buvo keliamas svirtimi arba kibiru.

LAGAB׊E.SUM (𒇜) įterpia ŠE (𒊺, miežiai) ir SUM (𒋧, duoti arba krauti) į apskritą rėmą LAGAB (𒇉). Tai pilnesnis grafinis LAGAB×SUM (𒇛, zar) atitikmuo, žymintis klojime sukrautą apskritą nupjautų miežių pėdų stirtą arba javų kūgį (akadų zarru).

LAGAB׊U₂.ŠU₂ (𒇠) apskrito ženklo LAGAB (𒇉) viduje talpina sudvigubintą ŠU₂ (𒋙, uždengti, apgaubti arba aptemdyti). Babilono leksiniame sąraše Ea I išlikęs kaip sustiprinta LAGAB׊U₂ (𒇟) forma, jis žymi visiškai uždengtą saugojimo duobę arba debesų apgaubtą horizonto ratą.

LAGAB×U.A (𒇦) sujungia apskritą kraštą LAGAB (𒇉) su U (𒌋, įduba arba duobė, /buru/) ir A (𒀀, vanduo). Būdamas LAGAB×U (𒇥, tul₂, šulinys/duobė) ir LAGAB×A (𒆺, sug, pelkė) sinteze, jis reiškia vandeniu užsipildžiusią įdubą, šaltinio akį arba pelkėtą lagūną.

LAGAB×U₂.AŠ (𒇨) įterpia U₂ (𒌑, žolė, augalas arba ganykla) ir AŠ (𒀸, vienas pleištas) į apskritą ženklą LAGAB (𒇉). Babilono leksiniuose sąrašuose (Ea I) jis žymi surištą apvalų ganyklų žolės bei žagarų ryšulį arba viksvomis užžėlusią pelkėtą įdubą.

LAGAR׊E.SUM (𒇮) įterpia ŠE (𒊺, miežiai) ir SUM (𒋧, duoti arba supilti) į kalvos bei klėties rėmą LAGAR (𒇬). Tai pilnesnis LAGAR׊E (𒇭, du₆) variantas, vaizduojantis šventyklos kieme supiltą aukštą iškultų miežių kalną arba senovinį gyvenvietės pilkapį (telį).

LAM×KUR.RU (𒇶) sujungia LAM (𒇵, riešutmedis, migdolas/pistacija arba vešlus augimas; akadų lammu, buṭnu) su įrašytu KUR (𒆳, kalnas) ir fonetiniu RU (𒊒). Mesopotamijos botaniniuose sąrašuose jis žymi Zagroso kalnyne augantį laukinį migdolą arba terpentininę pistaciją.

MUŠ₃×A.DI (𒈻), logografiškai skaitomas kaip ŠED₇ (SHED₇) arba SED, sujungia MUŠ₃ (𒈹) su A (𒀀, vanduo) ir DI (𒁲). Šumerų ir akadų tekstuose jis reiškia „būti vėsiam“, „šaltą vandenį“, „žiemos darganą“ arba „atgaivinti ir nuraminti įkaitusią širdį“ (akadų kaṣû, kūṣu, pašāhu).

NINDA₂×U₂.AŠ (𒉞) sujungia NINDA₂ (𒉒, šėrykla, matavimo indas arba veislinis jautis) rėmą su U₂ (𒌑, žolė, pašaras arba augalas) ir AŠ (𒀸). Babilono leksiniuose sąrašuose jis žymi tvarte šeriamiems galvijams atmatuotą sauso pašaro davinį arba ėdžias.

UR₂×A.HA (𒌬) įterpia A (𒀀, vanduo) ir HA / KU₆ (𒄩, žuvis) į UR₂ (𒌫, šaknis, kamieno pamatas arba sterblė). Babilono leksiniuose sąrašuose jis vaizduoja žuvų pilname kanalo vandenyje mirkstančias medžių šaknis arba pakrantės nendrių šakniastiebius.

UR₂×A.NA (𒌭) įterpia A (𒀀, vanduo) ir NA (𒈾, akmuo arba fonetinis papildinys) į UR₂ (𒌫, šaknis arba pamatas). Mesopotamijos leksinėse serijose išlikęs ženklas žymi gausiai drėkinamą šaknų sistemą, tvirtą akmens ir žemės pamatą arba vaisingą sterblę.

UR₂×U₂.AŠ (𒌲) sujungia UR₂ (𒌫, šaknis) su U₂ (𒌑, augalas arba žolelė) ir AŠ (𒀸, vienas arba pavienis). Mesopotamijos farmakologijos ir botanikos sąrašuose jis žymi vieną tvirtą liemeninę šaknį turintį augalą arba gydomiesiems tepalams iškasamą vaistažolių šaknį.

UR₂×U₂.BI (𒌳) šaknies ženklo UR₂ (𒌫) viduje talpina U₂ (𒌑, žolelė) ir BI (𒁉, skystis arba parodomasis įvardis). Babilono leksinėse lentelėse užfiksuotas ženklas žymi kvapų šakniastiebį arba sultingą augalo šaknį, naudotą antpilams, tepalams bei gėrimams gardinti.

DAG KISIM₅×PAP.PAP (𒁩), logografiškai skaitomas kaip MUNU₄ arba BULUG₃, DAG.KISIM₅ (𒁙) kubilo rėme talpina sudvigubintą PAP (𒉽, daigas arba kryžius) ženklą. Šumerų ir akadų aludarystės tekstuose jis reiškia „salyklą“ arba „daigintus miežius“ (akadų buqlu), vaizduodamas salyklo lovyje sudygusius grūdus.

LAGAR GUNU/LAGAR GUNU ŠE (𒇰) vertikaliai sudeda du LAGAR-gunû (𒇯, du₆, kalva arba krūva) ženklus greta ŠE (𒊺, miežiai). Mesopotamijos žemdirbystės ir leksinėje tradicijoje ši sudvigubinta jungtis vaizduoja po pjūties supiltus aukštus iškultų miežių kalnus.

LUM/LUM GAR/GAR (𒈟) sujungia du vertikaliai sudėtus LUM (𒈝, tarpti, nokti arba perpildyti) ženklus su dviem GAR / NINDA (𒃻, duona arba maisto davinys) ženklais. Babilono leksiniuose sąrašuose išlikusi keturguba kompozicija išreiškia perpildytą maisto gausą ir dosniai sukrautas šventyklos aukas.

EZEN×A.LAL×LAL (𒂤) – puošnesnis grafinis EZEN×A.LAL (𒂣, asalx) variantas, EZEN (𒂦) rėme jungiantis A (𒀀, vanduo) ir sudvigubintą LAL×LAL (𒇲, svyrantis žemyn). Mesopotamijos botaniniuose sąrašuose jis žymi eufratinę tuopą (akadų ṣarbatu), kurios tanki lapija svyra virš upių vagų.

LAGAB×KUL.HI.A (𒇓) apskrito rėmo LAGAB (𒇉) viduje talpina KUL / NUMUN (𒆰, sėkla arba palikuonys) kartu su kuopinės daugiskaitos rodikliu HI.A (𒄭𒀀, „įvairūs“). Pažodžiui reikšdamas „įvairių sėklų talpą“ (numun-hi-a), jis žymi sėjos krepšį su daržo sėklomis arba žuvų ikrais knibždančią nerštavietę.

LAGAB×U.U.U (𒇧), logografiškai ir skiemeniškai skaitomas kaip BUL (arba PUL) bei TUL₂, apskrito ženklo LAGAB (𒇉) viduje talpina tris U (𒌋) pleištus. Šumerų ir akadų tekstuose bul reiškia „purtyti“, „pūsti“, „įpūsti ugnį“ arba „vėtyti grūdus“ (akadų nâšu, napāhu), o kaip LAGAB×U (𒇥) variantas jis žymi gilų šulinį.

ŠE/ŠE GAD/GAD GAR/GAR (𒊼) sujungia vertikaliai suporuotus ŠE (𒊺, miežiai), GAD (𒃰, linas arba lininis audeklas) ir GAR / NINDA (𒃻, duona) ženklus. Ankstyvojo dinastinio ir Babilono leksiniuose sąrašuose išlikusi grafema vaizduoja pilną šventyklos aprūpinimo rinkinį, sudarytą iš javų, lino drobės ir duonos kepalų.

ŠE/ŠE TAB/TAB GAR/GAR (𒊽) sujungia vertikalias ŠE (𒊺, miežiai), TAB (𒋰, dvigubas arba porinis) ir GAR / NINDA (𒃻, duona arba davinys) ženklų poras. Mesopotamijos leksiniuose sąrašuose greta ŠE/ŠE GAD/GAD GAR/GAR (𒊼) fiksuojama grafema žymi dvigubas miežių ir duonos kepalų normas šventinėms puotoms.

TIR/TIR GAD/GAD GAR/GAR (𒌄) sujungia vertikalias TIR (𒌁, miškas, šventoji giraitė arba pavėsinė) poras su GAD/GAD (𒃰, lininiai audeklai) ir GAR/GAR (𒃻, duonos aukos). Ankstyvojo dinastinio ir Babilono ženklų sąrašuose išlikusi grafema vaizduoja po giraitės ar pavėsinės ūksmėse patiestomis lino staltiesėmis serviruotą kultinę puotą.